Nuslūgus pirmosioms emocijoms su sportininku kalbėjomės apie antrą lemtingą startą Vokietijoje, pomėgį pasivaikščioti ir susipažinti su miestais, kuriuose bėga bei artėjantį penktąjį Kauno maratoną.
– Kaip jaučiatės po puikaus rezultato Hannoveryje?
– Gerai jaučiuosi. Tikrai nedrįsau net galvoti apie tokį rezultatą, kokį pavyko pasiekti. Važiavau ir ruošiausi tam, kad įveikčiau normatyvo ribą 2 val. 19 minučių. Visgi tai yra aukštas normatyvas. Tad nelabai ir tikėjausi, kad galiu bėgti taip greitai. Dabar žinoma džiaugiuosi tuo.
– Prieš porą metų taip pat Vokietijoje, Berlyne Jums pakluso olimpinis normatyvas. Tada distanciją įveikei per 2 val. 15 min. ir 34 sek. Šį kartą pavyko atbėgti dar greičiau. Po kurio bėgimo užplūdo stipresnės emocijos?
– Manau, kad Berlyne įvykdžius olimpinį normatyvą jausmai buvo stipresni. Visgi tai buvo svarbiausios varžybos, įvyko didysis lūžis ir atsivėrė kelias į olimpiadą. Naujos galimybės. Nors ir Hanoveryje pasiektas laikas tikrai buvo netikėtas. Tiesiog galima sakyti, tai buvo mano diena (juokiasi).
– Jau praėjus kiek laiko, kaip manote, kas lėmė sėkmę šiame bėgime?
– Tikiu, kad prie sėkmės stipriai prisidėjo atkaklus ir nuoseklus ruošimasis nuo pat naujųjų metų. Labi svarbi buvo Rasos Drazdauskaitė ir Ingos Juodeškienės parama ir pagalba. Esu dėkingas ir kartu į stovyklą Portugalijoje vykusiems Ignui Brasevičiui ir Jonui Vytautui Gvildžiui. Jie padėjo fiziškai pasiruošti. Žinoma pagalbos daug sulaukiau ir iš klubo bei rėmėjų.
Esu labai dėkingas ir vietos Lietuvių komandai. Kurie man trasoje padavė gėrimus, palaikė. Taip pat ir Tomui Želioniui. Šią komandą tikrai vertinu stipriu dešimtuku, nors atrodė, kad jie patys jaudinasi labai. Viskas pavyko itin sklandžiai. Prie gero rezultato prisidėjo ir varžybų metu iki 30 kilometro mane lydėjęs vedlys.
– O kaip vertinate pačią Hanoverio trasą?
– Trasa įsiminė savo posūkiais, kurių tikrai netrūko. Bet iš esmės ji lygi ir greita, su vos keletu pakilimų. Pati trasa vingiavo tiek mieste, tiek ir buvo išėjimų į atviresnes erdves, sodus. Lyginant su Berlyno trasa, tai ji buvo nusidriekusi tik pačiame mieste.
– Iki šiol Lietuvoje esate įveikęs tik 1 maratoną, užsienyje 4 maratonus ir dar nemažai pusmaratonių ar trumpesnių distancijų. Ar skiriate laiko sau pasižvalgyti po miestus, kuriuose bėgate?
– Stengiuosi, kiek įmanoma. Ir šį kartą į Hanoverį nuskridome penktadienį, su Tomu turėjome lankytinų vietų sąrašą ir stengėmės jas apžiūrėti. Taip pat daugiau pasivaikščioti ir pajudėti stengiuosi bei visiems rekomenduoju po varžybų. Visgi kojoms naudinga, kad po tokio bėgimo jos judėtų. Taip ir pačiam geriau ir dar su miestu nuodugniau susipažįsti.
– O ar bėgant spėjate apžiūrėti miestą?
– Tokių varžybų metu tikrai mintys ne ten. Esu susikaupęs, stebiu save, priešininkus. Manau daugelis bėgimo metu daugiau kovoja su savimi nei dairosi aplink. Bet jei bėgioju dėl savęs, o ne dėl noro pasivaržyti, tai stengiuosi užmesti akį ir į vietas kuriomis bėgu. Tam daugiau dėmesio skiriu ir treniruočių metu. Man patiko bėgti Stokholme, pusmaratonį. Ten buvo įdomu bėgti viadukais, ir pats miestas gražus. Kartais pasibandau jėgas ir bėgant „Xtrail“ 10 kilometrų bėgimuose gamtoje. Tai tampa ir proga išbandyti save kitose sąlygose. Ateityje tikrai norėčiau daugiau laiko skirti tiesiog kelionėms ir pasibėgiojimams įvairiausiose vietose.
– Ar išvysime šiemet Jus „Citadele Kauno maratone“?
– Planuose tikrai yra šis bėgimas. Visgi jį galiu laikyti savo namais. Tik dar nežinau tiksliai distancijos, kurioje bėgsiu. „Citadele Kauno maratono“ trasa ne tik graži, bet ir yra greita. Nors kartais norėtųsi, kad daugiau miestiečių ateitų ir palaikytų bėgikus.
