Per žingsnį nuo medalio likusi Airinė Palšytė: „Kažkam reikia būti ir ketvirtam“

Prisijunkite prie daugiau kaip 11 tūkst. sporto mėgėjų – tapkite 15min.lt sporto grupės nariu „Facebook“ tinkle. Spauskite LIKE.

„Kažkam reikia būti ir ketvirtam“, – šypsojosi A.Palšytė. Net ir laimėjusi „medinį“ medalį lietuvė neprarado geros nuotaikos bei drauge su ispane Ruth Beitia bei Europos vicečempione tapusia itale Alessia Trost fotografavo „asmenukes“.

Airinės Palšytės šuolių į aukštį finalas Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate

+44

– Ketvirta vieta ir „medinis“ medalis. Kokios emocijos?, – lengvoji.lt paklausė A.Palšytės.

– Nemanau, jog ši vieta yra bloga. Rezultatas nėra įspūdingas, bet aš padariau tą, ko prašė trenerė. Ji iškėlė tikslą peršokti bent 194 cm ir aš jį įvykdžiau. Sportas yra neprognozuojamas, negali kiekvieną kartą tikėtis sėkmės. Takelis yra sudėtingas, kiekviena sportininkė tą pripažino.

Tai parodo, jog sudėtinga šokti dvi dienas iš eilės. Ta pati sezono lyderė K.Licwinko teigė, jog varžybos buvo žiaurios. 

Jaučiausi neblogai, bet šokti kitą dieną po kvalifikacijos yra sunku. Norėjau parodyti bent jau padorų rezultatą ir stengtis išlaikyti gerą techniką antrą varžybų dieną. Tą pavyko padaryti, tad negaliu sakyti, jog esu labai nusivylusi. Gaila trečios vietos, kadangi tai būtų pirmas medalis suaugusiųjų čempionatuose, bet šis finalas uždarų patalpų varžybose yra pirmas, tad kaip debiutui viskas gavosi neblogai. Visos viltys dedamos į vasarą.

– Bronzos medalį Lenkijos šuolininkė Kamila Licwinko laimėjo peršokusi tokį patį aukštį, tačiau pirmuoju bandymu. Neapmaudu dėl to vieno nesėkmingo šuolio bandant įveikti 194 cm?

– Labai gaila, bet tokios yra taisyklės. Finale rusė (Marija Kučina) ir italė (A.Trost) galėjo susitarti, nebešokti ir abi pasidalinti pirmą vietą. Taip praėjusių metų pasaulio čempionate įvyko tarp lenkės ir rusės. Šįkart teisėjai to neleido, liepė šokti ketvirtą bandymą, o vėliau nuleido kartelę žemiau. Tokios taisyklės, pozicijos skirstomos pagal tai, kiek atlikai bandymų, tad tik mano problema, jog neperšokau 194 cm iš pirmo karto.

Nematau dėl ko reikėtų liūdėti ir žinau, jog vėl atsiras kritikų, kurie teigs, kad nesusitvarkiau ir panašiai. Viską aš atlikau puikiai, nusiteikimas buvo geras, jaučiausi neblogai, išgėrus vaistų ir peties neskaudėjo (prieš LLAF taurės varžybas A.Palšytė treniruotės metu patyrė traumą).

– Prieš finalą galvojai, jog 194 cm gali užtekti medaliui?

– Tikrai ne. Su trenere važiuojant į areną kalbėjome, kokie galėtų būti rezultatai. Manėme, jog 197 cm gali užtekti trečiai vietai, tad šios dienos rezultatai buvo staigmena. Tai parodo, jog sudėtinga šokti dvi dienas iš eilės. Ta pati sezono lyderė K.Licwinko teigė, jog varžybos buvo žiaurios. Nepaisant to, jog takelis yra balansuojantis ir dėl to sunku pagauti save į ašį, dar ir po vakar dienos nė viena nebuvo atsigavusi. Danga gal ir gera, bet tik tada, kai šokinėji vieną dieną, o ne dvi iš eilės.

– Finalo starto numeris buvo paskutinis – devintas. Ar nebuvo įtampos, kai pirmus du kartus šokote 197 cm? Sėkmingai atliktas šuolis būtų garantavęs aukso medalį...

Nematau dėl ko reikėtų liūdėti ir žinau, jog vėl atsiras kritikų, kurie teigs, kad nesusitvarkiau ir panašiai. Viską aš atlikau puikiai, nusiteikimas buvo geras, jaučiausi neblogai, išgėrus vaistų ir peties neskaudėjo

– Strategiškai paskutinis starto numeris yra geriausias šuoliuose į aukštį, kadangi žinai, kaip pasisekė tavo varžovėms. Jei yra kova dėl medalių ir tu esi labai savimi užtikrintas, gali žaisti su kartelės perkėlimais aukščiau ir panašiai. Startuodama paskutinė, tu taip pat matai, ar gali praleisti kokį aukštį. Šis starto numeris yra tobulas, negaliu skųstis.

Varžybų metu stengiausi nežiūrėti, kas ir kiek šoka, kas neperšoko. Dariau tą, ką buvau suplanavusi ir stengiausi įvykdyti bent planą minimum.

– Ko pritrūko, jog peršoktumėte 197 cm?

– Nenorėčiau kažko kaltinti. Gal ir nieko nepritrūko, tiesiog susiklostė aplinkybės, jog vienoms šiandien pasisekė labiau, kitoms – mažiau. Kai daug varžovių yra aukštame lygyje, daug smulkmenų daro įtaką – ar tu naktį blogai miegojai, ar pagalvė turėjo mažiau pūkų, ar kėleisi anksčiau. Kiekviena smulkmena, kuri paprastam žmogui gali neturėti jokios įtakos, čia turi didžiulę vertę. Negaliu pasakyti, ko pritrūko, tiesiog taip turėjo būti.

Aplinkiniams sakau, jog geriau iš manęs nieko nesitikėtų, nereikia to, kad būtų kabinami medaliai. Žinau, jog viskas ateis su laiku. 

Vis galvoju, jog nėra ko nusiminti, einu po truputį į priekį. Trečias sezono rezultatas vis dar lieka, o tai džiugu (šypsosi). Kaip ir visi, pagrindinius lūkesčius atidedu vasarai. Gal per tą laiką pavyks ir petį išsigydyti ir nebus tų visų kitų aplinkybių tiek daug.

– Ar tai, kad esate trečio sezono rezultato pasaulyje savininkė, neslėgė?

– Iš tiesų – taip. Aplinkiniams sakau, jog geriau iš manęs nieko nesitikėtų, nereikia to, kad būtų kabinami medaliai. Žinau, jog viskas ateis su laiku. Paskutines dienas stengiausi negalvoti apie tą geriausią sezono rezultatą.

– Žiemos sezonas baigtas. Kas laukia dabar?

– Pagaliau pailsėsiu! Grįšiu į Vilnių ir nuvyksiu pas Zigmą Živatkauską (V.Aleknos kineziterapeutą), jog pasižiūrėtų, kokioje būklėje yra petukas. Dar kelias dienas pabūsiu Lietuvoje, o po to vyksiu pailsėti pas savo vaikiną į Kopenhagą. Grįžusi į Lietuvą iškart išvyksiu į treniruočių stovyklą, tad to poilsio ilgo nebus. Gali džiaugtis rezultatais, bet nereikia pamiršti, jog ir kiti ruošiasi. Nesėdėsiu rankų sudėjusi ir rengsiuosi vasarai.

– Sekmadienis Prahoje bus laisva diena. Ar ji jau suplanuota?

– Kol kas ne. Manau, jog pailsėsiu, apžiūrėsiu Prahą – tikrai gražus miestas. Galbūt pasirgsiu už kitų šalių sportininkus, jei iš pažįstamų dar kas dalyvauja. Tiesiog smagiai praleisiu likusį laiką.