Siūlome paskaityti interviu su Vaida apie po pergalės atsiradusias naujas galimybes, aplinkinių dėmesį, pakitusius santykius ir malonius netikėtumus
– Vaida, kas pasikeitė jūsų gyvenime po pergalės praėjusių metų „Danske Bank“ Vilniaus maratone?
– Kalbant apie pokyčius, į pirmą vietą statyčiau psichologiją. Po pergalės pasijaučiau stipresnė. Vėl patikėjau savimi. Bėgdama savo pirmą maratoną jį laimėjau, tai buvo kažkas nerealaus. Atsirado didesnė motyvacija, net sunkios treniruotės po įveikto maratono tapo lengvesnės. Greitis gal ir sumažėjo, tačiau dabar daug lengviau bėgu ilgas distancijas, daug lengviau kenčiu. Įvyko persilaužimas.
Bėgdama „Danske Bank“ Vilniaus maratoną įvykdžiau normatyvą į pasaulio čempionatą, patekau į Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kandidatų sąrašą – tai mane motyvuoja, jaučiuosi reikalinga.
– Kartu su pagrindiniu prizu nugalėtojai gauna ir papildomo dėmesio. Kokio sulaukei tu?
Bėgdama „Danske Bank“ Vilniaus maratoną įvykdžiau normatyvą į pasaulio čempionatą, patekau į Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kandidatų sąrašą.
– Šiek tiek žurnalistų dėmesio, daug sveikinimų, šypsenų. Pasitaiko, kad ir gatvėje atpažįsta, atsisuka pažiūrėti. Tiesa, tokių yra nedaug, matyt, jie – užkietėję bėgikai (juokiasi). Bet netikėčiausia buvo pamatyti save kino ekrane. Praėjusią savaitę „Danske Bank“ Vilniaus maratono organizatoriai pakvietė į varžybų finiše nufilmuoto dokumentinio filmo „After 42” filmo premjerą. Net šiurpai per kūną nuėjo pamačius save tokiame dideliame ekrane. Mačiau save sulėtintai finišuojančią, mačiau savo veidą, emocijas, iš naujo prisiminiau ir iš naujo pajutau tą euforiją, kuri buvo užplūdusi kertant finišo liniją.
– Sutapimas ar ne, bet vos nulipusi nuo apdovanojimų pakylos, vos spėjusi atgauti jėgas, pati tapai trenere?
– Baigusi universitetą nusprendžiau užsiimti tuo, kas susiję su bėgimu. Besiruošdama Vilniaus maratonui pradėjau lankyti trenerių kursus, vėliau – rinkti grupę, o po maratono – darbuotis. Dirbu daugiausia su moterimis, bet yra ir vyrukų. Nesiekiu masiškumo, noriu, kad visi atėję gautų dėmesio. Nors esu naujokė, bet, atrodo, viskas ir šioje srityje klostosi puikiai.
– Kaip po triumfo pasikeitė santykiai su griežtu ir reikliu treneriu Romu Sausaičiu?
– Nors treneris manimi pasitikėjo visąlaik, po pergalės mano pirmajame maratone to pasitikėjimo atsirado dar daugiau. Dabar turiu daugiau laisvės, treneris labiau atsižvelgia į mano norus ar pastabas, kartu surandame kompromisų. Jis pradėjo manimi tikėti kaip maratono bėgike.
– Ar galima teigti, jog maratonas tapo pagrindine Vaidos Žūsinaitės rungtimi?
– Galima sakyti ir taip. O jei taip ir nėra, tai maratonas pagal svarbą mano gyvenime susilygino su trijų kilometrų kliūtiniu bėgimu, į kurį įdėjau labai daug savęs. Žiūrėdama į ateitį esu garantuota, kad maratonas kada nors tikrai taps pagrindine mano rungtimi. Po pirmojo starto supratau, kad bėgti maratoną galiu ir dabar noriu šį iššūkį tęsti.
– Prieš pusmetį įvykdei pasaulio čempionato normatyvą, bet dėl kelionės į Pekiną negali būti tikra...
– Kadangi Lietuva yra maratonininkių šalis ir esame penkios tokios, kurios jau įvykdė normatyvą arba tuoj tai padarys, konkurencija dėl dalyvavimo pasaulio čempionate yra didelė. Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis, gali deleguoti po tris maratono bėgikes. Į Kiniją tikrai važiuos Rasa Drazdauskaitė, o dėl likusių dviejų vietų kovoja Diana Lobačevskė, Živilė Balčiūnaitė, Remalda Kergytė ir aš.
Palyginti su konkurentėmis, mano rezultatas, su kuriuo pretenduoju į pasaulio čempionatą, nėra labai stiprus. Tačiau pirmam maratonui ruošiausi ne taip intensyviai kaip ruošiuosi antrajam, bėgti 42 kilometrus nusprendžiau beveik spontaniškai, o ir „Danske Bank“ Vilniaus maratono trasa yra sunki – čia ne ta vieta, kur bėgikai gerina asmeninius rezultatus.
– Kuriame maratone bandysi prasimušti į pasaulio čempionatą?
– Balandžio 19 dieną aš ir Remalda Kergytė bėgsime Hanoveryje (Vokietija). Teks lenktyniauti ne tik su savimi, bet ir su ja (šypsosi). Šiam maratonui ruošiuosi nuo rudens, tad labai tikiuosi bėgti greičiau.
