„Net ir nepatekus į Tokijo olimpines žaidynes daug svarbesni gyvenimo tikslai jau bus pasiekti“, – kalbėdama su LTeam.lt džiaugsmu spinduliavo šeštą mėnesį nėščia, tačiau bėgimo vis dar neapleidžianti Vaida.
Beveik lygiai prieš metus V. Žūsinaitei-Nekriošienei bėgimo varžybų apdovanojimų ceremonijos metu pasipiršo jos mylimasis Ričardas, prabėgus keturiems mėnesiams olimpiečių pora sumainė aukso žiedus, o jau po šiek tiek daugiau nei dviejų mėnesių jų šeimyną papildys pirmagimis.
Ir nors Vaidos gyvenime dabar daugiau malonių šeimyninių rūpesčių, tarp dieninio darbo ir vedamų asmeninių treniruočių 31-erių moteris atranda laiko ir pati apsiauti bėgimo batelius. Ar netgi sudalyvauti bėgimo varžybose.
Štai prieš kelias savaites, būdama šeštą mėnesį nėščia, olimpietė dalyvavo bėgimo varžybose, kuriose 10,5 km nuotolį įveikė per 46 min. ir 53,4 sek. ir bendroje įskaitoje tarp 560 dalyvių užėmė net 66-ą vietą.
„Jaučiuosi tikrai gerai, o kadangi bėgioju ne kiekvieną dieną, organizmas yra pailsėjęs ir širdis yra stipri – tai ir leidžia bėgti. Palyginus su nėštumo pradžia, tai dabar jaučiuosi daug geriau – galėčiau ir daugiau, ir dažniau bėgti, bet bėgioju tik savo malonumui, savęs nespaudžiu, nes dabar turiu ir kitų veiklų“, – pasakojo sportininkė.
Interviu su LTeam.lt metu V. Žūsinaitė-Nekriošienė taip pat pasidalijo pojūčiais apie permainas jos gyvenime, meilę bėgimui, pasirinkimą nenutraukti bėgiojimo ir davė patarimų birželio 1-ąją Klaipėdoje vyksiančių Olimpinės dienos bėgimo varžybų dalyviams.
– Vaida, per pastaruosius metus jūsų ir Ričardo gyvenime įvyko labai daug: sužadėtuvės, vestuvės, o dabar jau laukiate ir pirmagimio. Tikriausiai tai vieni įsimintiniausių metų, užgožiančių net ir karjeros pasiekimus?
– Po Rio olimpinių žaidynių buvo labai daug įvykių, nes mes būtent jose su Ričardu ir susipažinome. Nepaisant visų nesėkmių varžybose, man asmeniškai didžiausias laimėjimas yra šeimos sukūrimas. Jis duoda daugiau jėgų, daugiau motyvacijos sugrįžti į sportą – stengtis ne tik dėl mūsų su Ričardu, bet ir dėl vaikučio. Mane dabartinė situacija labai nuramina, nes šeima buvo mano siekiamybė, o kai ji jau bus pilna, tai tikrai daug ramiau sportuosiu, nes žinosiu, jog nieko nepraradau ir viską turiu bei dar daugiau turėsiu.
– Kaip pasitikote žinią apie nėštumą ir koks jausmas žinoti, kad greitai būsite mama?
– Mes kartu su Ričardu pasitikome šią žinią – ir iš tikrųjų gana ramiai, nes abu to siekėme, tai planavome, todėl nuostabos nebuvo. Tačiau apsidžiaugėme, kad viskas pavyko ir labai laimingi buvome. Aišku, iš pradžių buvo jaudulys ir nerimas, bet vėliau jis išblėso ir dabar vis didėja laukimas bei noras kuo greičiau sutikti savo naują šeimos narį. Dažnai su Ričardu pakalbame, kad netgi sunku patikėti, jog per tokį trumpą laiką tiek daug nuveikėme. Pagalvojus, kad tapsiu mama, kartais ir susigraudinu – bus žmogus, kurį ugdysime, auklėsime ir norėsime užauginti geru žmogumi. Tai labai įpareigoja, bet ir jaudina gerąją prasme.
– Net ir būdama šeštą mėnesį nėščia vis dar bėgiojate. Tiesiog jaučiate malonumą ir negalite gyventi be bėgimo ar stengiatės, kad po gimdymo būtų lengviau grįžti į bėgimą?
– Jau šešis su puse (juokiasi). Čia yra abu faktoriai. Aišku, jeigu aš norėčiau kuo geresnę formą išlaikyti, tai bėgiočiau ir dažniau, ir daugiau, bet kadangi dirbu ir dieniniame darbe, ir dar vakare vedu bėgimo treniruotes, tai pačiai laiko bėgioti nėra labai daug, todėl labiau bėgioju dėl geros savijautos. Iš tikrųjų prabėgusi geriau jaučiuosi, todėl netgi norisi bėgti – tai nėra labai ilgas bėgimas, nebėgu daug kilometrų: savaitėmis dienomis po 3-5 km, o savaitgaliais 10 km. Bet jeigu nebėgioju 3-4 dienas, tai jau organizmas nori pabėgioti – jau tai yra įaugę į kraują, todėl norisi to jausmo, kad bėgu, treniruojuosi. Bet tikrai nėra spaudimo, kad kuo geresnę formą išlaikyti. Nors tikslas yra Tokijo olimpinės žaidynės, tačiau jeigu jo ir nepasiekčiau, tai daug svarbesni tikslai gyvenime jau bus pasiekti.
– Gydytojai tikriausiai tokiam jūsų sprendimui nepritartų, nors tikriausiai kiekvienos moters organizmas reaguoja kitaip. Galbūt pasidarėte ir su šeimos ar olimpinės rinktinės gydytoju?
– Turbūt labiausiai išgyvena mano mama (šypteli), o savo gydytojai taip pat esu pasakiusi ir ji reaguoja ramiai. Kiekviena moteris turi žiūrėti pagal savo savijautą: jauti savo organizmą, jeigu nenori, bėgi lėčiau, ramiau – bėgioji pagal savo galimybes. Aš jau anksčiau ėmiau rinkti informaciją apie galimus krūvius – tiek iš Daliaus Barkausko, tiek iš gydytojų, tiek iš kitų sportininkių. Nesu nei pirma, nei paskutinė, kuri bėgioja būdama nėščia. Informacijos nėra sunku rasti, o bėgioju tikrai atsakingai, saugau save.
– Galbūt patarimų klausėte ir Dianos Labočevskės, kuri bėgiojo net iki aštunto nėštumo mėnesio?
– Esame su Diana kalbėjusios, kad bėgiojimas nėštumo laikotarpiu yra normalu, tiesiog reikia viską daryti pagal savo organizmą – labai sunku kažkam kitam patarti, nes kiekvienas nėštumas yra skirtingas, kiekviena moteris kitaip jaučiasi.
– Artėja vasara, oras lauke pasakiškas, ką patartumėte visiems, išeinantiems į parkus ir gatves pabėgioti?
– Aš apskritai visiems, ne tik bėgiojantiems, patarčiau sportuoti lauke – naudotis geru oru. Kalbant apie bėgimą, svarbiausias patarimas visiems būtų žiūrėti savo sveikatos – jeigu jaučiate, kad sunkiai pakenčiate karštį, tai geriau bėgti vakare, kai saulė jau ne tokia kaitri. Vasaros metu taip pat reikėtų suvartoti daugiau skysčių, jeigu reikia organizmą papildyti ir elektrolitais, nes bėgiodami viską išprakaituojame. Taip pat svarbu nepamiršti naudoti galvos apdangalą. Sportuoti reikia atsakingai.
– Vasarą vyks daug bėgimo varžybų, 5 ir 10 km bėgimai organizuojami ir birželio 1-ąją Olimpinėje dienoje Klaipėdoje. Kodėl žmonėms verta save išbandyti tokiose varžybose?
– Vienam kas kartą bėgioti parke gali pabosti, o varžybose, kai bėgi minioje, ir jautiesi geriau, ir gali greičiau prabėgti ar geros nuotaikos ir emocijų pasisemti. Be to, atsiranda azartas, motyvacija. O jeigu žmogus varžybose dalyvauja nuolatos, tai jis žino savo rezultatus ir kitą kartą bėgdamas gali matyti, ar patobulėjo – tai irgi motyvuoja. Taip pat varžybos gali tapti ir treniruočių tikslu – kartais būna sunku bėgti treniruotėse, bet kai išsikeli tikslą, kad bėgsi varžybose, tuomet joms ir ruošiesi. Kai tikslą pasieki, tai ir emocijos būna geresnės, todėl varžybomis galima palengvinti treniruočių procesą, save po varžybų apsidovanoti – sukelti motyvaciją bėgioti (šypteli).
