 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./I.Uchovas ant garbės pakylos stovėjo bejausmiu veidu |
Su žiniasklaida visą šį laiką bendravo šuolininko treneris Sergejus Kliuginas, ir štai tik po Europos čempionato Turine tylą nutraukė ir pats atletas, davęs interviu Rusijos dienraščio „Sport Ekspress“ reporterei Jelenai Rerich. Sportininką galima suprasti – po garsiojo starto, matyt, nei vienas žurnalistas nebūtų apėjęs klausimų apie ugninį vandenį ir panašius dalykus. Pats Ivanas neoficialiai jau po Rusijos čempionato užsiminė apie galimybę viską grąžinti į „įprastas vėžias“, ir Europos čempiono titulas, matyt tapo pagrindiniu kriterijumi.
Nepavyko pasikalbėti su Jumis iš karto po pergalės Turine – Jūs jau miegojote. Kada nuėjote miegoti?
Iš karto po to, kai grįžau iš maniežo po varžybų, tai buvo apie devinta valanda vakaro.
O kaip miegojote prieš varžybas?
Nelabai gerai.
O kada kėlėtės finalo dieną?
Apie šeštą ryto – labai jaudinausi.
Atvažiavote į čempionatą turėdamas geriausią pasaulio rezultatą šiame sezone (2.40 metro) – tai buvo pliusas ar minusas?
Greičiau minusas, mat visi laukė mano pergalės. Kai visi laiko tave favoritu, tai smarkiai slegia psichiką.
Tačiau sektoriuje atrodėte ramus...
Gal taip ir nebuvo, tačiau stengiausi taip atrodyti.
Viduje ramu nebuvo?
Žinoma, tai juk ne komerciniai startai. Oficialiose varžybose jaudulio kur kas daugiau.
Tai buvo pirmasis oficialus šio sezono startas. Ar viskas gavosi taip, kaip planavote?
Daug kas nesigavo, buvo labai nemažai pašalinių dirgiklių. Tačiau esmė tame, kad su jais susitvarkiau ir pasiekiau pergalę.
Jūsų treneris neseniai yra sakęs, kad jam įdomu dirbti su Jumis. Ar šis įdomumas abipusis?
Taip, aš pirmą kartą supratau, ką reiškia visiškai pasitikėti treneriu.
Kaip jam tai pavyksta – jis juk pradedantis treneris, o ir treniruoja vos du sportininkus (I.Uchovą bei savo žmoną Viktoriją Kliuginą)?
Jis man greičiau ne treneris, o draugas. Pažįstu jį nuo to laiko, kai tik pradėjau šokinėti.
Ar jis Jums patarinėja varžybų metu, ar dalinasi savo, kaip šuolininko patirtimi?
Žinoma, visada kažką pataria, palaiko.
O ką konkrečiai kalbėjote Europos čempionato metu?
Jis sakė, kad nesvarbu, kaip viskas besigaigs, viskas turi baigtis gerai. Tai daugiau buvo ne patarimai, o nuteikinėjimas.
Treneris taip pat minėjo, kad šiame etape kolkas Jus tiria – ar jau radote bendrą kalbą?
Taip. Visada galime rasti kompromisą.
O pasiginčyti ar kažką daryt savaip galite?
Mes visada tariamės. Todėlk nuomonių skirtumų nebūna. Treneris jaučia, ką daryti reikia, o ko ne. Tad jei ir esu kitos nuomonės, stengiuosi įsiklausyti į jo patarimus.
O finalo dieną, buvo nuojauta, jog viskas baigsis pergale?
Ne, nebuvo.
Kodėl?
Visi vaikinai stiprūs. Šuolis į aukštį yra tokia rungtis, kad kartais nesusiklosto, tad gali peršokti gerokai mažiau, nei turėtum pagal statistiką.
Pačių varžybų metu stebite savo priešininkus, ar koncentruojatės tik ties savo šuoliais?
Šiaip visą laiką maniau, kad kuo daugiau sportininkų tęsia kovą sektoriuje, tuo galutinis rezultatas didesnis. Tokia aplinka mane patį užveda labiau, nei situacija, kuomet visi jau baigė pasirodymus ir sektoriuje likai vienas.
Kodėl peršokę 2.32 nebešokote kito aukščio?
Tai man jau nieko nebūtų davę.
O kas labiausiai įstrigo šiame čempionate?
Tai, kad kvalifikacinio barjero neįveikė švedas L.Tornbladas – labai norėjau su juo susitikti sektoriuje.
O iš neigiamos pusės pastebėjimų buvo?
Taip, tai varžybų grafikas. Visos techninės rungtys buvo vykdomos vienu metu ir vienoje vietoje. Kažkas kažkur bėga, kertasi įsibėgėjimo trajektorijos, vis užlaikomi šuoliai. Dėl to šokinėti buvo labai nepatogu – sunku susikaupti.
Visiems nugalėtojams buvo įteiktos didelės dėžės – jei ne paslaptis, kas jose buvo?
Obuoliai ir apelsinai.
Valgėte pats, ar pasidalinote?
Dalinau visiems, kas tik prašė. Po tokios įtampos pačiam valgyti visiškai nesinorėjo.
Kuomet Jus vedė į apdovanojimo ceremoniją, Jūsų veido išraiška buvo visiškai bejausmė, lyg netapote čempionu...
Tiesiog tris paskutines dienas nevalgiau, todėl ir nebuvo emocijų.
Taip ilgai?
Tai mano įprastinė rengimosi varžyboms procedūra.
Kas pirmasis pasveikino po pergalės ir ką sakė?
Tai buvo treneris. Ką sakė, atsiminti sunku, buvo labai daug emocijų. Tai ne mano, tai mūsų bendra pergalė.
O kas toliau?
Žiemos sezonas baigtas. Ruošiamės vasarai, tačiau kokie bus pirmi startai, dar nežinau.
