Kas verčia bėgti?
Kokie žmonės nusprendžia savo laisvalaikį paskirti 100 kilometrų bėgimams? Vieno atsakymo ar vieno tipo žmonių tarp ultra bėgikų nėra, sako V.Blažys ir D.Bičkūnienė. Kiekvienas suranda sau svarbiausią tikslą ir jo siekia.
„Ką pradėjai, tą turi ir pabaigti.“ Šiais laikais tai nemadinga, tačiau tai yra esminis dalykas.
Dažniausiai ultra distancijas pasirenka brandesnio amžiaus bėgikai, kurie turi bazinį fizinį pasirengimą. Negali gulėti ant sofos ir vieną dieną nusprendžia leistis į ultra bėgimą. Tam reikalingas pasirengimas.
„Man nėra svarbus rezultatas. Man tai charakterio stiprinimas ir savęs atradimas. Jeigu jau pradėjau, tai aš noriu pabaigti. Teko neseniai kalbėtis su dvyliktokais ir pasakoti jiems apie bėgimą. Jie manęs klausė, kas yra svarbiausia. „Ką pradėjai, tą turi ir pabaigti“, – atsakiau jiems. Šiais laikais tai nemadinga, tačiau, tai yra esminis dalykas“, – pasakoja D.Bičkūnienė.
V.Blažys susidomėjęs bėgimu skaičiavo kilometrus, tačiau šio įpročio vėliau atsikratė: „Yra žmonių, kurie maniakiškai nusistato kilometrų skaičių, kuriuos nubėgs per metus. Aš irgi taip darydavau. Tačiau, kai juos nubėgi, dingsta tikslas tai daryti. Kuo toliau, tuo labiau tau yra svarbiausia pamatyti ir pajausti, o ne nubėgti tam tikrą skaičių kilometrų. Atsiranda kitos vertybės.“
Sunkiausia – apgaudinėti save
Ultra bėgimus renkasi brandesnio amžiaus žmonės ir dėl to, kad tai reikalauja psichologinio tvirtumo. Žmogus bėgdamas kovoja su savyje kylančiais prieštaravimais. Nubėgus 50 kilometrų ir prieš save išvydus statų kalną, gali palūžti ne vienas. Iš kur surasti jėgų?
Kai bėgi 160 kilometrų, starte niekada negalvoji, kad bėgsi dabar 160 km. Taip ir žaidi su savimi.
„Svarbiausia yra ištverti psichologinius lūžius varžybų metu. Būna, kad bėgi ir matai, kad tavęs laukia ypač status kalnas, tuomet ir turi kovoti su savimi. Iššūkis yra ir pasirengti varžyboms, kurios vyksta Katare, kur sąlygos yra visiškai kitokios. Tu esi prie jų nepratęs, bet ištveri“, – kylančius iššūkius apibūdino V.Žlabys.
D.Bičkūnienei sporto gydytojas yra pasakęs, kad talento būti sportininke ji neturi, tačiau, kaip ir dažnai gyvenime, daug ką gali atpirkti valia: „Mokykloje niekada nebuvau ta, kuri stovi už medžio, kad tik nereikėtų bėgioti, tačiau jokių išskirtinių pasiekimų neturėjau. Kai pradėjau bėgioti ir nuėjau pas sporto gydytoją, man pasakė, kad aš neturiu jokių Dievo duotų savybių būti sportininke, bet turiu geležinę valią. Aš tada „žiauriai“ nusiminiau. Kai būna sunku, aš stengiuosi psichologiškai nepalūžti. Kai bėgi 160 kilometrų, starte niekada negalvoji, kad bėgsi dabar 160 km. Taip ir žaidi su savimi.“
Praktiškesnis iššūkis ultra bėgikams yra išlaidos. Brangų malonumą sportininkams reikia apmokėti iš savo lėšų. Lietuvos lengvosios atletikos federacija ir pasaulinė ultra bėgikų organizacija skiria minimalų finansavimą. Tai irgi atbaido dalį norinčių įsitraukti į šį sportą.
