Dohoje šio sezono pradžioje vyko Deimantinės lygos etapas, kurio metu A.Palšytė ir turėjo galimybę apžiūrėti Kataro sostinę. Kaip ir ten, taip ir ketvirtadienio vakarą Khalifa stadione lietuvės startas nesusiklostė.
„Situacija buvo labai sunki – tiek morališkai, tiek fiziškai. Pareikalavo iš manęs begalės pastangų. Tikėjausi kitokios baigties, nes tų jėgų ir triūso, bemiegių naktų ir emocijų buvo daug. Apmaudu, kad nepavyko savęs ir kitų nustebinti. Nuo kažko reikia pradėti“, – po atrankos varžybų pasaulio čempionate kalbėjo tik 22-a likusi A.Palšytė.
Kone visą vasaros sezoną praleidusi 27-erių vilnietė Katare tikėjosi stebuklo. Nors varžybų praktikos nebuvo, o kojos skausmai vis dar kamavo ji pasiryžo vykti į pasaulio čempionatą ir pasitikrinti jėgas.
Žiemos sezonais blizganti, o vasarą nuolat traumų kamuojama atletė šįkart pripažino savo pagrindinę klaidą – sprendimą dalyvauti varžybose Utenoje. A.Palšytė įsitikinusi, kad ten vykti nereikėjo.
Nors pasaulio čempionatą stebės jau kaip tik žiūrovė, A.Palšytė sprendimo pasivaržyti su geriausiomis kolegėmis iš viso pasaulio nesigaili.
„Trauma man kišo koja, bet aš nebegalėjau būti nežinomybėje. Ir čia dar neparodžiau, ką galiu. Kad ir nuo labai žemai... Man neįprastai žemai, bet nuo kažko pradedu. Tokiose vietose jau seniai bebuvau“, – pripažino per savo karjerą 2,01 m kartelę įveikusi šuolininkė.
– Viskas prasidėjo Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybose Utenoje. Kas ten įvyko?
– Jaučiausi puikiai, bet pavargusi po visų stovyklų. Nereikėjo ten dalyvauti. Man norėjosi pabūti gerai ir savo krašte dalyvauti – dėl taškų savo komandai. Federacijos prezidentas minėjo, kad sąlygos ten nebuvo pačios geriausios. Kiekviena smulkmena kiša koją, kai esi pavargusi. Atsispiriamoji koja iš rikiuotės išėjo daugiau nei trims mėnesiams. Pradžioje atrodė elementaru – nikstelėjo koja. Tyrimas parodė, kad lūžio nėra ir išvengėme operacijos, dėl kurios galėjo pakibti visas olimpinis sezonas. Bet po kelių savaičių magnetinis rezonansas parodė, kad trauma yra daug rimtesnė. Vaikystėje ne vienas esame išsisukę koją, tai žinome, koks tai jausmas. O čia išsisuki koją su pusės tonos jėga. Kitokia savijauta. Dar dabar ta koja yra ištinusi.
Liepos 22 dieną pirmą kartą padariau atsispyrimą tą koja. Galite įsivaizduoti – du mėnesiai buvo be šuolių. Kiek daug darbo buvo įdėta to neužteko, kad kažką pademonstruočiau čia.
– Galbūt nevertėjo važiuoti į pasaulio čempionatą tokios būklės? Tai nebuvo rizika pabloginti situaciją?
– Aš labai rizikavau. Ką reiškia, ar vertėjo? Jeigu sportininkas turi normatyvą, reiškia, kad jis yra vertas būti pasaulio čempionate. Aš važiavau pasitikrinti, kokia yra mano forma. Treniruotėse nėra tiek adrenalino, kad pasitikrinčiau. Galų gale, čia yra eksperimentas ir kitoms varžyboms. Ukrainietė (Iryna Geraščenka) dar prieš kelias savaites šoko 1,98 m, o šiandien 1,89 m neperšoko. Nepasakyčiau, kad čia man vienai buvo eksperimentas. Trauma man kišo koją, bet aš nebegalėjau būti nežinomybėje. Ir čia dar neparodžiau, ką galiu. Kad ir nuo labai žemai... Man neįprastai žemai, bet nuo kažko pradedu. Tokiose vietose jau seniai bebuvau. Manau, kad 196 cm – olimpinis normatyvas – man tikrai paklus.
– Ar dabar galima sakyti, kad operacijos tikrai nebus, ar dar svarstote šį variantą?
– Negaliu sakyti nei taip, nei ne. Daug mąstymo buvo. Tris mėnesius buvau duobėje. Nesinorėjo su žurnalistais bendrauti. Nes nežinojau, ką pasakyti. Jei du mėnesius negalėjau atsispirti, tai parodo, kokioje nežinomybėje buvau. Žmogus labiausiai bijo, kai nežino. Aš iki šiandien nežinojau, kiek galiu šokti. Dabar bent yra atskaitos taškas.
O dėl operacijos... Kiekvienas gydytojas, išgirdęs mano diagnozę, klausia, kada darysiu operaciją. Tokią traumą operavosi Mutazas Barshimas ir po to praleido pusantrų metų be varžybų. Aš neturiu tiek laiko. Negaliu sau leisti darytis operacijos ir tikėtis, kad atsigausiu iki Tokijo olimpinių žaidynių. Žinau, kad su šita koja aš galiu šokti pakankamai daug. Su operuota koja keičiasi viskas. Dar diskutuosime, bet linkstame link to, kad atsistatyčiau ir įsivykdyčiau olimpinį normatyvą. Be jokių startų Lietuvoje. Kryptingai ruošimės olimpinėms žaidynėms. Man tai bus trečias kartas. Tikiuosi, kad nemeluos.
