Paskui pradėjo žaisti stalo tenisą, badmintoną, dar vėliau pamėgo štangas ir tinklinį sėdint, o, išbandęs jėgas socialinės realybės televizijos projekte „Ypatingas būrys“, susidomėjo lengvąja atletika.
„Sportas įvairiais pavidalais visada buvo mano gyvenime, bet dabar savo vertę nustatinėju kaip rutulio stūmikas“, – patikino žemaitis nuo Plungės, šį sezoną savo tikslų jau siekiantis su nauju treneriu ir tikintis, kad, labai norint, įmanoma įgyvendinti net beprotiškiausias svajones.
Nors R. Rojui – tik 32-eji, jo kelias į rutulio stūmimo sektorių buvo itin ilgas ir klaidus. Nuo vaikystės sportiškas berniukas išbandė aibę sporto šakų, kol galiausiai rezultatų parasporte nutarė siekti kaip rutulio stūmikas.
Daug kur Ramūnas buvo savamokslis ir sportavo taip, kaip išmanė, bet dabar pastangų, užsispyrimo, ištvermės reikalingu keliu žengia padedamas daugkartinio Lietuvos rutulio stūmimo čempiono Šarūno Banevičiaus.
„Šarūnas – jaunas treneris, esame bendraamžiai, tad treniruodamiesi randame laiko net pajuokauti, nors kartais atrodo, kad treneris nori parodyti, koks aš silpnas. Kita vertus, aš suprantu, kad jis tik nori sustiprinti mano silpnąsias vietas“, – teigė R. Rojus.
Ambicingumas, pasiryžimas, motyvuotumas per treniruotes ir atsidavimas joms, visiškai pamirštant pažvelgti į laikrodį – savybės, kurios, Š. Banevičiaus žodžiais, jo auklėtinį stumia į priekį.
„Man, kaip treneriui, labai lengva dirbti su tokiu sportininku, nes reikia tik labiau procesą kontroliuoti, kad Ramūnas nepadarytų daugiau nei reikia, kad neperdegtų ne tik per treniruotes, bet ir per varžybas“, – aiškino Š. Banevičius.
Nors su nauju treneriu dirba dar palyginti neseniai – nuo sausio pabaigos, – R. Rojus, kaip rutulio stūmikas, jau užsibrėžė ambicingų tikslų.
„Pirmasis – ir realiausias – mano tikslas tapti Europos čempionato prizininku. Antrasis – patekti į paralimpines žaidynes. Tikiu, kad esu pajėgus važiuoti jau į Paryžių. Trečiasis tikslas yra labiau svajonė – laimėti paralimpines žaidynes, bet puikiai suprantu, kad tai įgyvendinti bus labai labai sunku“, – neslėpė lengvaatletis.
Pirmosios pamokos – su tėvu
Vilkiko vairuotojo Roberto ir prekybininkės Daivos pirmagimis Ramūnas jau gimė turėdamas negalią – neišsivystė dešiniosios kojos šlaunikaulis, tad berniukas nuo mažens pratinosi prie protezo.
R. Rojus niekada nesigilino dėl kokių priežasčių jo koja nėra sveika, o ir visą gyvenimą save laikė galinčiu viską – net sportuoti.
Jaunystėje ir Ramūno mama pamėtydavo į krepšį, bet, sukūrusi šeimą, su sportu atsisveikino. O tėtis Robertas krepšinį žaidė ilgiau, tad ir penkiametį sūnų tempdavosi į salę, kur šis, tada dar vos rankose nulaikydamas kamuolį, mėtė į krepšį.
Ketveriais metais jaunesnė Ramūno sesuo Laura gimė be negalios, bet sportu nesusižavėjo, o Rojų šeimos vyresnėliui tos pirmosios krepšinio pamokos, kai būdamas bamblys kamuoliu siekė perskrosti lanką ir tinklelį, tapo viso gyvenimo pagrindu.
„Iki šiol man labai patinka žaidimai kamuoliu. Net stumdamas rutulį irgi žaidžiu savotišku kamuoliu“, – šyptelėjo žemaitis iš Narvaišių kaimo Plungės rajone.
Pradėjęs lankyti mokyklą tik kojos negalią turintis R.Rojus gavo gydytojo atleidimo raštą nuo kūno kultūros pamokų, bet sportiškas berniukas, nepaisydamas draudimo sportuoti, į sporto salę bėgdavo pirmas, nes kamuolio mėtymas į krepšį jam vis dar atrodė magiškas.
Prie krepšinio kiek vėliau prisidėjo stalo tenisas, kurį Narvaišių pagrindinės mokyklos berniūkščiai pliekdavo per kiekvieną pertrauką, paskui – ir kvadratas.
Nors visą gyvenimą vaikščiojo su protezu, šis kartais trinantis, neretai – ir lūžtantis vaikščioti padedantis įrenginys visai netrukdė.
Tėvui vis tekdavo privirinti palūžusį protezą, bet Ramūnas kaip lygus su lygiais krepšinio aikštėje lakstė su bendraamžiais. Paauglystėje net atstovavo savo klasės 3x3 krepšinio komandai, bet baigdamas mokyklą daugiau laiko jau praleisdavo su stalo teniso rakete, o ne su krepšinio kamuoliu, mat pasivyti negalios neturinčius bendraamžius aikštėje protezuota koja tapo vis sunkiau.
Į Žemaitijos kolegiją studijuoti informacinių sistemų inžinerijos Ramūnas stojo pirmiausia todėl, kad Rietave gyveno jo močiutė. Sportiškas vaikinas toliau žaidė stalo tenisą, bet pajuto, kad nuo rūpestingos močiutės ruošiamų skaniausių patiekalų priaugo svorio.
„Dėl to pradėjau dar smarkiau sportuoti – ne tik žaisti stalo tenisą, bet ir ėmiau kilnoti svorius. Norėjau tik atsikratyti nereikalingų kilogramų, bet pradėjo augti raumenys, gražėti kūnas“, – šypsojosi R. Rojus.
Po studijų kolegijoje įstojęs į Klaipėdos universitetą studijuoti Technologinių informacinių sistemų inžinerijos Ramūnas ir toliau aktyviai sportavo. O tuomet, kai nereikėjo rengtis atsiskaitymams universitete, daug skaitė ir apie teisingą mitybą bei taisyklingus judesius treniruoklių salėje.
„Mano kūnas greitai keitėsi, o studijų metai man, kaip sportininkui, apskritai buvo pasakiški: į darbą eiti nereikia – tik į paskaitas, tad sportuoti galėjau nors ir kasdien“, – prisiminė sportiškas jaunuolis, dabar duoną valgantis iš savo profesijos: jis yra vieno prekybos tinklo Klaipėdos regiono informacinių technologijų aptarnavimo inžinierius.
Į naują veiklą – stačia galva
Lengvosios atletikos trenere Telšiuose dirbanti Ramūno teta Lina papasakojo sūnėnui apie paralimpinį sportą, tad, pradėjęs studijuoti Klaipėdoje, sportiškas studentas iš karto susirado uostamiesčio žmonių su fizine negalia sporto klubą „Žuvėdra“.
„Jau buvau stiprus, raumeningas, tad iškart paklausiau, gal galiu atstovauti klubui kurioje nors sporto šakoje? Tuo metu populiariausias buvo sėdimasis tinklinis, tad mane nukreipė ten. Atėjau, pamačiau, kaip žmonės su negalia sėdi ant grindų ir labai lėtai žaidžia kamuoliu, ir nusivylęs nusprendžiau neiti.
Aš visą gyvenimą sportavau su sveikais žmonėmis, tad tas sportas man pasirodė per lėtas, todėl toliau kilnojau svarmenis ir štangas, stipriai patobulėjau kaip stalo tenisininkas, nes atsirado treneris, kuris pagaliau treniravo ne mėgėjiškai.
Bet po pusės metų paskambino „Žuvėdros“ klubo trenerė Asta Ivanauskaitė, pakvietė dar kartą ateiti į sėdimąjį tinklinį, iškart nusivežė į varžybas. Tada pamačiau šį sportą kitomis akimis – net man leido įeiti į aikštę, tapome Lietuvos vicečempionais. Man buvo 21-eri ar 22-eji ir gavau pirmąjį apdovanojimą! Pasijutau išskirtinis ir užkibau. Kaip dabar pamenu, tada pasakiau: „Kai išmoksiu žaisti tinklinį, nugalėsime Vilnių ir tapsime Lietuvos čempionais“, – pasakojo R. Rojus, vėliau nekart pavijęs šią svajonę.
Į naują veiklą, kaip ir į visas kitas ligtolines savo veiklas, Ramūnas vėl nėrė stačia galva: YouTube socialiniame tinkle ieškojo vaizdų su sėdimąjį tinklinį žaidžiančiais profesionalais ir mokėsi naujų triukų, pats galvojo derinius ir bandė juos pritaikyti komandoje, dirbo negailėdamas jėgų ir tobulėjo taip sparčiai, kad netrukus buvo pakviestas į Lietuvos sėdimojo tinklinio rinktinę, pradėjo dalyvauti šios šakos Baltijos šalių lygos varžybose.
Pajuto kariuomenės realybę
Gyvenimas, atrodė, jau tekėjo įprasta vaga, kai staiga vienas skambutis R. Rojų vėl privertė permąstyti savo tikslus.
„Vieną vasaros vakarą man paskambino Mindaugas Bilius – Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas ir pakvietė į televizijos projektą „Ypatingas būrys“. Sutikau ten dalyvauti, nes man patiko idėja, kad negalią turintys žmonės gyvena Lietuvos kariuomenės ritmu. Prisiminiau savo šaknis, kad esu kilęs iš kaimo – žemės ir miško vaikas“, – teigė atletas.
Dalyvaudamas šiame realybės šou aktyvus žemaitis dar kartą įsitikino, kad neįveikiamus barjerus žmonės susikuria savo galvoje, o kūno galimybės yra neišmatuojamos. Su kitais vienokią ar kitokią negalią turinčiais „Ypatingo būrio“ nariais vykdydamas karių užduotis Ramūnas ir pats stebėjosi, kiek daug sugeba tie fizinių trūkumų turintys, bet savo dvasia nepalaužiami žmonės.
„Aš pats kartais net pamirštu, kad turiu negalią, nes galiu daryti viską – tik vaikščioti man sudėtingiau nei sveikajam: vis turiu pagalvoti, kaip pastatyti protezuotą koją, kad neapvirsčiau.
Bet net šilto ir šalto matę kariai sunkiai tramdė ašaras, stebėdami, kaip projekto dalyviai neįgaliojo vežimėlyje į stačią įkalnę, prisilaikydami virvės, važiuoja greičiau nei aš eidamas, kaip be problemų patenka į šarvuotį. Tokiais momentais supranti, kad viskas priklauso nuo širdies ir smegenų, o negalia neturi jokios reikšmės“, – įsitikinęs R. Rojus.
Šou dalyviai lakstė po miškus ir brido per purvą, gulėjo ant stiklų ir stovėjo ant vinių, šoko parašiutu ir nuo tilto prisiriše virve. Iššūkiai reikalavo drąsos ir pasiryžimo, bet Ramūnas tikino nė karto nesudvejojęs: reikėjo ir vykdė užduotį.
„Buvo viena sunkesnė diena, nes daug ėjau aplink kareivines, o protezas man pakišo koją, nes nutrynė. Bet ne pirmas kartas gyvenime, kai skaudėjo, trynė, tad sukandau dantis ir ėjau toliau“, – be patoso pasakojo užsispyrėlis.
Draugams teko stabdyti
Šiame realybės šou R. Rojus susipažino su keliolika metų vyresniu lengvaatlečiu ir Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro treneriu Jonu Spudžiu, kuris sportišką žemaitį pakvietė išmėginti ir sporto karalienės treniruotes – mėtyti ietį ir stumdyti rutulį.
„Mes taip susibendravome, kad po projekto nuvykau į Šiaulius pabandyti. Netrukus išvykau į tarptautines varžybas, buvau priskirtas F57 negalios klasei, kurioje ieties ir disko metikai bei rutulio stūmikai varžosi sėdėdami ir nuo tada trejus metus atstovavau Šiaulių miesto neįgaliųjų sporto klubui „Šiaulietis“. Nors gyvenau Klaipėdoje ir dažniausiai rengdavausi savarankiškai, retkarčiais atvažiuodavau į Šiaulius.
Manimi rūpinosi ne tik J. Spudis, bet ir Deimantas Jusys, Tolvydas Skalikas, suteikdami idealias sąlygas sportuoti“, – teigė R. Rojus.
Sportiškas žemaitis tobulėjo taip sparčiai, kad pernai liepą gavo ne tik galimybę debiutuoti pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Paryžiuje, bet ir tapo Lietuvos rinktinės vėliavnešiu.
„Man tai buvo nepaprasta garbė, nes rinktinė pasitikėjo manimi, debiutantu, ir suteikė galimybę nešti mūsų šalies trispalvę. Labai didžiavausi ir savimi, ir visa mūsų komanda – nešti vėliavą buvo viena didžiausių mano svajonių.
Dariau tai labai energingai – per stadioną žygiavau plačiai šypsodamasis ir aukštai iškėlęs trispalvę. Iš komandos narių net gavau pastabą sulėtinti tempą, nes jie paskui mane nespėja, mat lėkiau kone pasišokinėdamas“, – neslėpė R. Rojus.
Pasaulio čempionato debiutantas Paryžiuje tik metė ietį, nes neturėjo rutulio stūmimo normatyvo. Po atrankos varžybų Ramūnas jautėsi prislėgtas, nes liko pirmas už finalo brūkšnio, bet staiga viltis vėl atgimė: vienas finalo dalyvių buvo diskvalifikuotas ir durys atsivėrė žemaičiui.
Nors finale ir liko paskutinis, dvyliktas, R. Rojus nosies nenukabino ir pasirodymą Paryžiuje įvertinęs kaip svarbią patirtį, dar energingiau kibo į darbus.
„Tačiau kažkuriuo momentu supratau, kad jau netobulėju, o mano rezultatai nėra pastovūs. Buvo sunku gyventi tarp dviejų miestų, bet drauge ir buvo nelengva atsisveikinti su šiauliečiais. Tai jautri tema, nes būtent šiauliečiai lengvojoje atletikoje man paklojo raudoną kilimą, kuris padėjo sparčiai pakilti iki Lietuvos rinktinės.
Itin susidraugavau su kitu rinktinės nariu – sprinteriu Danu Sodaičiu, kuris įkūrė neįgaliųjų sporto klubą „Paradoksas“. Pavydėjau Danui, kad jis sportuoja su sveikais aukšto meistriškumo lengvaatlečiais, kai D. Sodaitis man staiga pasiūlė dirbti su treneriu Š. Banevičiumi.
Su šiauliečiais atsisveikinome draugiškai ir amžinai liksiu jiems už daug ką dėkingas“, – teigė R. Rojus.
Siekia būti nugalėtojas
19 kartų Lietuvos rutulio stūmimo čempionu – 10 kartų vasarą ir 9 sykius žiemą – tapęs Š. Banevičius ir pats dar aktyviai sportuoja. Tačiau šalia sporto jo gyvenime visada buvo ir pedagoginė bei mokslinė veikla: socialinių mokslų daktaras yra Lietuvos verslo kolegijos Turizmo ir komunikacijos katedros vedėjas.
Trenerio darbo Š. Banevičius dar nebuvo mėginęs, tad R. Rojus – pirmasis jo auklėtinis. Abu turėjo savų priežasčių pradėti drauge dirbti: Šarūnas norėjo pamėginti treniruoti negalią turintį sportininką, o Ramūnas troško lygiuotis į Lietuvos geriausią.
Nors Š. Banevičiaus asmeninis rekordas rutulio stūmimo sektoriuje – 19 m 72 cm, o R. Rojaus – 12 m 22 cm, treneris rutulį stumia stovėdamas, o auklėtinis – sėdėdamas, jie neretai stoja į asmenines varžybas.
Š. Banevičius neslepia: stumdamas rutulį sėdėdamas jis pats sunkiai sugeneruoja tiek energijos kaip auklėtinis, tad jų rezultatai per šias asmenines varžybas yra apylygiai.
Permainos Ramūnui vėl užaugino sparnus ir įpūtė dar daugiau optimizmo. „Šarūnas – rutulio stūmikas, tad dabar susitelkėme ties šia rungtimi, o ieties metimas nueina į antrą planą, nors šiemet dar dalyvausiu ir šios rungties varžybose.
Tačiau labai bijau gauti traumą, nes nuo tinklinio mane persekioja peties traumos, tad petį itin saugau. Rutulio stūmimas yra saugesnis variantas siekiant aukštų rezultatų“, – aiškino lengvaatletis.
Nuo vaikystės sportui pasišventęs R. Rojus vis dar jaučia aistrą siekti to, kas atrodo nepasiekiama. Jis jaučiasi laimingas, kai pavyksta peršokti aukštai užkeltą kartelę ir mėgaujasi dėmesiu, kai kiti įvertina jo laimėjimus.
„Man išties patinka būti nugalėtoju, – nė nebandė slėpti. – Esu ramus ir pakankamai geras žmogus, bet aikštėje ar sektoriuje sužvėrėju: labai noriu pasiekti pergalę, noriu būti geriausias. Tai ir veda į priekį. Be sporto jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jei tik dėl kokios nors priežasties negaliu nueiti į salę ir išsilieti, iškart pasijuntu minkštas, atsiranda skausmų. Aš privalau sportuoti.“
Tas noras viską daryti maksimaliai ir atiduoti visas jėgas kartais kiša koją, nes atsiranda grėsmė perdegti. Š. Banevičius akylai stebi auklėtinį ir priverčia jį laiku sustoti.
„Naujasis treneris iš esmės pakeitė mano treniruočių stilių. Dabar dirbame kitaip nei anksčiau, nes man reikia greičio ir technikos, o ne jėgos, kurios turiu pakankamai.
Iki tol per treniruotes atiduodavau visą save, ardavau iki negalėjimo, o dabar treniruojuosi protingiau ir ramiau, kiekvienas pratimas parinktas greičiui ir staigumui ugdyti, technikos paieškoms, kad rutulys skrietų be didelių mano pastangų.
Anksčiau lėtai pakeldavau didelį svorį, o dabar greitai kilnoju mažesnius, nes ugdome sprogstamąją jėgą. Svarmenys – vos ne triskart mažesni, bet per treniruotes pavargstu lygiai taip pat“, – patikino R. Rojus.
Sportuoti neturint tikslo Ramūnui net neįdomu, tad jis sau vis primena, kad nori tapti žemyno čempionato prizininku, kad nori patekti į paralimpines žaidynes ir kada nors jas laimėti.
Norėtų važiuoti jau į 2024 m. paralimpinį Paryžių, bet pripažįsta, kad ten patekti kol kas nedidelės galimybės. Tačiau jų vis dėlto yra.
„Daug kas priklausys nuo gegužę Kobės mieste Japonijoje vyksiančio pasaulio čempionato. Jei ten puikiai pasirodyčiau, gal staiga gaučiau kvietimą iš žaidynių organizatorių?
Nesakau, kad bus lengva, nes su nauju treneriu dirbame neseniai, man dar daug ko trūksta, dar daug pamato nepaklota, bet kadangi esu ryžtingas ir labai motyvuotas, tikiu, kad viskas ranka pasiekiama, reikia tik paimti.
Į paralimpines žaidynes nėra lengva patekti net turint paralimpinį normatyvą, bet aš į tai žiūriu paprastai: žaidynėse turi dalyvauti tik patys geriausi atletai. Tad jei toks nesu, man dar ne laikas ten būti“, – sakė R. Rojus.
Š. Banevičius įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kada – jau šiais metais ar dar po ketverių – jo auklėtinis Ramūnas bus paralimpiniame rutulio stūmimo sektoriuje.
„Ramūno universalumas sporte išugdė svarbių savybių, kurios reikalingos stumiant rutulį. Iš tinklinio jis atsinešė plastiškumą ir amplitudžių laisvumą – kartais gal net per didelį, nes rutulio stūmimas baigiasi pirštų palydėjimu, o rutulys nėra tinklinio kamuolys: skiriasi ir apimtimi, ir struktūra. Kita vertus, tai ir privalumas, nes Ramūnas geba valdyti savo kūną, greitai perima judesius.
Žaisdamas tenisą jis lavino koordinaciją ir reakciją, tinklinyje įgijo plastiškumo ir judesio dinamiškumo, kilnodamas svarmenis tapo fiziškai stiprus, o to reikia stumdant rutulį. Dar reikia ugdyti greitį, bet Ramūnas turi daug rezervo“, – neabejoja Š. Banevičius.
Disciplinos išmoko grodamas
Nors visą gyvenimą sukosi kaip voverė rate: daužė krepšinio, tinklinio, kvadrato kamuolį, žaidė stalo tenisą ir badmintoną, net plaukė, R. Rojus vis rasdavo laiko ir kitoms aistroms.
Paauglystėje susižavėjęs muzika, trylikametis Ramūnas įkalbėjo tėvus leisti jį į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą ir po šešerių metų baigė jos saksofono specialybę.
„Užsimaniau groti, kai į mano mokyklą Narvaišiuose atvyko pagroti mokiniai iš tos meno mokyklos. Maldavau tėvų ir mane leisti muzikuoti, tėvai manimi patikėjo ir aš iki pat abitūros egzaminų važinėjau autobusu į Plungę, o iš šio miesto autobusų stoties kėblindavau į meno mokyklą groti. Drauge su brandos egzaminais su pagyrimu išlaikiau ir meno mokyklos egzaminus.
Saksofoną dar turiu, bet nebegroju – jis dulka pas tėvus kaime ir vis pasvajoju parsivežti pas save į Klaipėdą. Sportas užgožė mano meno gyslelę, nors sportas irgi yra menas, o, be to, tikiu, kad meno mokykla mane išmokė disciplinos, kuri dabar praverčia sportuojant“, – teigė R. Rojus.
Dar Ramūnui patinka irkluoti baidarę upėse. Prieš penkerius metus baidare jis net įveikė Nemuną Lietuvos teritorijoje – kone 400 kilometrų nuo Druskininkų iki Rusnės.
„Užtrukau tik 5 dienas, nes labai bijojau nakvoti vienas nepažįstamoje erdvėje. Nors užaugau kaime, dešimtmetį gyvendamas mieste atpratau nuo laukinės gamtos, kuri pasirodė šiek tiek gąsdinanti, tad naktį niekaip negalėdavau užmigti. Nusnūsdavau 2-3 valandas ir iš neturėjimo ką veikti, vėl šokdavau į baidarę. Taip – nuo ryto iki vakaro.
Maisto turėjau, bet kadangi ryte ir vakare nebūdavo ūpo gamintis, skaniai pavalgydavau tik per pietus“, – juokėsi lengvaatletis.
Jis neneigia: jo kūne, o gal ir sieloje, yra įstatytas variklis, nes nori daug ką patirti ir pajausti, tad nebrėžia sau ribų.
„Na, gal vienintelis man neįmanomas dalykas – nubėgti maratoną, – staiga pripažino. – Žinau, kad žmonės bėga ir su protezais, bet bėgimas man šiek tiek keistas sportas. Gal tai – dėl turimos negalios? Tačiau bėgioti ir nesirengiu. Dabar turiu kitų svarbių tikslų.“
