1992 m. olimpiniame Barselonos stadione ant Manjocos kalno pirmą kartą suplevėsavo Nepriklausomos Lietuvos trispalvė ir pasigirdo Tautinė giesmė.
Ji skambėjo R.Ubarto garbei, kuris tuomet laimėjo aukso medalį, nusviedęs diską 65 m 12 cm ir aplenkęs pasaulio rekordininką vokietį Jurgeną Schultą.
Iš Barselonos parsivežtas aukso apdovanojimas iki šiol pažadina R.Ubarto prisiminimus, bet neilgam.
„Kai ištraukiu medalį, pasižiūriu, viskas atgimsta. Paskui vėl įdedu į stalčių ir vėl pamirštu. Prisiminimais gyventi negalima. Reikia žiūrėti į priekį“, – sakė pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas.
Jo mylimo sporto ateitis atrodo šviesi R.Ubartui, o dabartis – tiesiog auksinė.
26 metų A.Gudžius irgi rugpjūčio 5 dieną laimėjo auksą lengvosios atletikos pasaulio čempionate Londone, o kitą dieną klausėsi Tautinės giesmės – kaip ir prieš 25 metus, taip ir dabar vykstančiose pirmenybėse apdovanojimų ceremonija vyko kitą dieną po varžybų.
„Andrius pateikė staigmeną. Maniau, kad jis bus tarp prizininkų, bet kad taps čempionu – to aš nesitikėjau,“ – pripažino R.Ubartas, pirmadienį susitikęs su keliais kitais Barselonos olimpinių žaidynių didvyriais per pagerbimą Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete.
2002 metais sportinę karjerą baigęs R.Ubartas šiuo metu dirba treneriu ir puikiai išmano naujos kartos disko metikų sektorių.
Jis įsitikinęs, kad jo, Vaclovo Kidyko, Virgilijaus Aleknos pergalingas tradicijas tęs ne tik A.Gudžius, bet ir kiti tautiečiai.
„Ir V.Aleknos sūnus (16-metis Martynas Alekna) eina Virgio pėdomis – jis gali būti toks pats, kaip ir jo tėtis, – sakė R.Ubartas. – Ir pas mane auga Domantas Poška. Jis kartais klausia: treneri, kas bus, jei jus apmesiu? Sakau, tu tik apmesk.
– Romai, kaip jūs sugretinate A.Gudžiaus pasiekimą – praėjus lygiai 25 metams nuo jūsų olimpinio aukso medalio? – paklausėme R.Ubarto.
– Tai – fantastika, pasaka, kad tą pačią dieną gimsta nauja žvaigždė. Sveikinu Andrių, nes jis ilgai ėjo link to.
Tikiu, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse jis bus vienas iš pretendentų.
26 metai yra disko metiko brandos pradžia. Manau, kad galime laukti dar geresnių rezultatų. Tikiu, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse jis bus vienas iš pretendentų.
Pagal savo charakterį ir lietuvišką psichologiją Andrius tinka disko metimams.
– Jūs savo asmeninį rekordą (70 m 6 cm) pasiekėte būdamas 28-erių, Virgilijus Alekna (73 m 88 cm) irgi būdamas tokio paties amžiaus. Ar ir Andriui artimiausi keleri metai turėtų būti tie, kai jis rodys aukščiausius rezultatus?
– Manau, kad taip. 28–30 metų yra ta branda, kai galima laukti labai aukštų rezultatų. Po to, sportininkai pradeda eiti į kitą pusę – nors atrodo, kad jėga lieka ta pati, metimo greitis krenta. Taip rezultatai nebekyla.
Manau, kad ir Andriui taip bus, nebent traumos, neduok Dieve, gali sutrukdyti.
–Ar Andriui labai sutrukdė kojos trauma, dėl kurios pernai teko praleisti daug laiko su ramentais – gal ir Rio de Žaneire (2016 m olimpinėse žaidynėse A.Gudžius užėmė 12 vietą) būtų galėjęs laimėti medalį?
– Galbūt, nors nemanau, kad jis buvo subrendęs psichologiškai. A.Gudžius ir jo treneris Vaclovas Kidykas man pasakojo, kad besigydant kairę koją, jis išmoko geriau dirbti dešine. Galima sakyti, kad blogis išėjo į gera.
– Kaip treneris pastebite daugiau techninių detalių. Kokį įspūdį jums palieka Andriaus Gudžiaus metimo technika?
Andriaus rankos nėra labai ilgos, bet jis turi labai greitas kojas. Kai išnaudoja savo kojų greitį, rezultatai ateina
– Jis truputį pakeitė metimo techniką. Ji yra įdomi, netradicinė. Aš mėtydavau diską klasikine technika, o jis remiasi sau labiau pritaikyta. Andriaus rankos nėra labai ilgos, bet jis turi labai greitas kojas. Kai išnaudoja savo kojų greitį, rezultatai ateina.
Bendrai paėmus, jo technika yra nebloga.
– Kai jūs tapote olimpiniu čempionu, jūsų pergalę lėmė 65 m 12 cm nuskriejęs diskas. A.Gudžius tapo pasaulio čempionu, numetęs įrankį 69 m 21 cm. Rezultatai kyla, ar ne?
– Andrius smarkiai mane aplenkė (šypsosi), bet daug priklauso nuo pasirengimo.
Romas Ubartas: Andrius smarkiai mane aplenkė
Iš tiesų nemanau, kad buvau pasirengęs prasčiau – tiesiog tada Barselonoje buvo labai karšta, drėgna, aš pats jaudinausi, nes olimpinis finalas vyko praėjus dviem dienoms po atrankos varžybų. Turbūt persinervinau, bet ne aš vienas – kiti metė diską panašiai, labai aukštų rezultatų nebuvo. Net ir mano pagrindinis konkurentas Jurgenas Schultas (šiam vokiečiui iki šiol priklauso pasaulio rekordas – 74 m 8 cm) tada Barselonoje numetė 64 m 98 cm. Sąlygos nebuvo lengvos.
Žinoma, man dar pasisekė, kad tada į finalą nepateko Larsas Riedelis – jis neįvykdė kvalifikacinės normos, nors atrodė gerai pasiruošęs.
– Užsiminėte apie augančius Lietuvos disko metimo talentus – kaip manote, kada Domantas Poška ar V.Aleknos sūnus Martynas galėtų atsiskleisti?
– Oi, kaip norėčiau, bet D.Poškai trukdo traumos šį sezoną. Bet jis dar jaunas (21 metų), tokioje jaunystėje viskas praeina. Ir nuo manęs daug priklauso, o aš esu pasiruošęs atiduoti viską, ką galiu ir žinau. Labai trokštu jo sėkmės.
Žinoma, V.Aleknos sūnus yra talentingas. Jis yra šešiolikos metų, dar mėto lengvesnį diską, bet jis jau lekia per 50 metrų.
– Ką jūs galvojate apie Lietuvos disko metikų tradicijas? Atrodo, kad jų nėra tiek daug – vienas kitas treneris, vienas kitas sportininkas, kaip iš tiek atsiranda nauji čempionai?
– Tradicijos yra labai gilios – buvo Pocius, Baltušnikas, mano treneris a.a. Jaras, paskui atėjau aš, V.Kidykas, dar vėliau – V.Alekna.
Manau, kad šias tradicijas lemia mūsų tautos bruožai. Esame maža tauta, bet žmonės – aukšti. Be to, nelengvas gyvenimas sustiprina mūsų valią, psichologiją. Tie vaikai, kurie ateina iš kaimo, gerai valgę, augę gryname ore – tai tinka šiam sportui. Mes esame tinkami disko metimams.
