 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jaroslavas Rybakovas |
Artimiausiu laiku mieste prie Volgos, Jaroslavlyje, atsiras naujas gyventojas – pasaulio šuolių į aukštį čempionas J.Rybakovas bėga iš Maskvos į provinciją ir iš šuolių į aukštį – į daugiakovę.
– Jaroslavai, kodėl keliatės į Jaroslavlį?
– Mane žudo sostinės tuštybė. Čia kiekvienas, turintis bent vieną prekybos kioską, jaučiasi esąs pasaulio valdovas. Kartą po olimpiados su šeima nuėjome į kavinę – padavėjos pažiūrėjo į mus iš viršaus ir nusisuko. Radome laisvą staliuką, o priėjusi mergina pareiškė, kad jis rezervuotas – lyg nebuvo galima to pranešti iš karto. Toks požiūris į žmones mane glumina.
– Manote, kad Jarosavlyje bus geriau? Juk jis ne taip toli nuo sostinės…
– Tačiau kai važiuoju per šį miestą, viduje kažkas sujuda. O Maskva – tik tranzitinė stotis.
– Tai kodėl nesikraustėte anksčiau?
– Nebuvo kur. Dar po Pekino norėjome kraustytis, kalbėjome apie tai su srities gubernatoriumi. Jis pažadėjo padėti rasti būstą už prieinamą kainą, juk norėjau kraustysis su šeima. Taip viskas ir užsitęsė, o ir laikai atėjo ne patys geriausi. Pirmuosius pasiūlymus gavau tik po Naujųjų metų, tačiau visi jie buvo komercinėmis kainomis. O juk srityje gyvena tik du olimpiniai čempionai. Tad galų gale teko pirkti butą savo jėgomis – įdėjau ten viską, ką esu uždirbęs per pastaruosius šešerius metus. O Maskvoje už tą pačią kainą galėjau pirkti apie 40 kvadratinių metrų ir pusdienio prastovas spūstyse.
– Jūs neturite buto Maskvoje?
– Turiu, pirkau jį už du trečdalius rinkos kainos. Norėčiau turėti dar vieną, bent stabilios pajamos iš nuomos būtų. O kitame galėčiau ilsėtis tarp skrydžių. 2006 metais, kai vienintelis iš Rusijos vyrų laimėjau auksą pasaulio uždarų patalpų čempionate, tikėjausi, kad Maskvos valdžia padovanos ką nors daugiau nei tris taures…
– Čia tiesiogine ar perkeltine prasme?
– Tiesiogine – tuomet gavau tris medžiotojų taures. Taip ir stovi jos lentynoje – kartais naudoju pagal paskirtį.
– O išvis už savo medalius esate ką nors gavęs?
– Po olimpiados gavau automobilį BMW, dar neseniai gaudavau kažkokią stipendiją. Tačiau pasibaigus Pekino olimpiadai ją sumažino keturis kartus, o nuo sausio jos dar nesu matęs.
– Apie kokias sumas kalbama?
– Žiūrint į popierių Rusijos čempionas turi gauti 30 000 rublių (apie 3000 litų) per mėnesį. Olimpinio čempiono stipendija – 120 tūkstančių. Ši suma dabar sumažinta tris kartus. Tad ir teko žiemą startuoti su trauma, kitaip dabar neturėčiau pragyvenimui nė rublio.
– O traumą pagaliau išsigydėte?
– Ne, niekas iš medikų taip ir nesugebėjo išsiaiškinti mano pėdos uždegimo priežasčių. Norėjome kreiptis į žinomą Suomijos specialistą, tačiau vėliau sužinojome, kad jis yra chirurgas. Tai reiškia tik viena – operacinį stalą.
– Sidabras varžybose – Jums pralaimėjimas?
– Jei galiu laimėti auksą, taip. O jei esu silpnai pasiruošęs, tai yra tikras džiaugsmas. Žinote, kai buvau daugiakovininkas, į stadioną ateidavo apie 40 metų vyrukas. Jis net arti prizinių vietų niekada nebūdavo, tačiau visada būdavo labai laimingas. Nei talento, nei duomenų, tačiau treniruotėse ardavo kaip jautis ir po milimetrą irdavosi pirmyn. Manau, prieš Dievą jis kur kas auksčiau žmonių, kurie apdovanoti talentu, tačiau to neišnaudoja.
– O Jūs išnaudojate?
– Kol kas silpnokai, iki to vyruko man dar labai toli.
– Esate tikintis?
– Taip, tačiau cerkvėje būnu retai, tik per didžiąsias šventes. Tada prieinu ir išpažinties, kad nuodėmių nesinešiočiau.
– O jų būna daug?
– Žmogus nuodėmingas iš prigimties. Kiek kartų mes mintimis ką nors smerkiame arba norime, kad mums būtų geriau nei kitiems…
– O sektoriuje pagalvojate, kad priešininkas neįveiktų aukščio?
– Aš seniai pastebėjau, kad jei stebiu varžovų šuolius, kartelę įveikia net beviltiškiausi. Todėl stengiuosi daugiau galvoti ne apie kitus, o apie save.
– Tikite likimu?
– Tikiu, kad žmogus kelią renkasi pats. Klausimas tik tas, ar jam užteks jėgų eiti šiuo keliu iki galo.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Jaroslavas Rybakovas |
– Ar buvo momentų, kai jautėte, kad tų jėgų gali neužtekti?
– Dažnai. Jei būčiau mažiau abejojęs savimi, galbūt rezultatai būtų buvę kur kas stabilesni.
– Ar neapmaudu buvo važiuoti į pasaulio čempionatą su amžino nevykėlio etikete. Juk net Rusijos rinktinėje svarbiausiu visi laikė Ivaną Uchovą?
– Aš net džiaugiausi tuo – nebuvo jokio triukšmo spaudoje ar spaudimo.
– Žmonės kalba, kad Jūsų ir Ivano santykiai yra ne patys geriausi?
– Nėra tarp mūsų jokių santykių – „labas, viso gero”, ir viskas. Aš išvis sunkiai bendrauju su žmonėmis. Man labai svarbu būti tikram, kad žmogus neišduos ir kad visada sakys teisybę, kad ir kokia karti ji būtų.
– I.Uchovas Berlyne liko penktas. Tačiau 2–4 vietas užėmė žmonės, kurie anksčiau nieko nebuvo pasiekę: graikas, lenkas, vokietis…
–Man labai patiko lenkas S.Bednarekas – jautėsi, kad kažkas jį paruošė „ypatingai”. Jo asmeninis rekordas iki tol buvo tik 2,28 metro, o prieš dvejus metus jis šturmuodavo 2,15. Lenkai moka paruošti sportininkus svarbiausiems turnyrams. Kaip ir vokiečiai ar čekai.
– Apie kokį paruošimą Jūs kalbate?
– Apie tokį, kuris padeda sportininkui iššauti, o po to ilgam dingti iš akiračio. Man susidaro įspūdis, kad į dopingą žiūrima užmerktomis akimis, kad skandalai neprivestų profesionalaus sporto iki bedugnės krašto. Gaudo niekam nebereikalingus ir nurašytus sportininkus ir imituoja kovą prieš draudžiamus preparatus. Medžiagos, padedančios gerokai pagerinti rezultatus, labai brangios ir tokius pinigus gali sau leisti mokėti tik estra klasės sportininkai. Manau, visame šitame veikia ir galingos finansinės struktūros.
Jei pažiūrėti į Usainą Boltą susirenka pilni stadionai, apsimoka, jog jis bėgtų dar greičiau. Tuomet domėjimasis juo dar augs. Daug kas juokauja, kad U.Boltas laimėtų ir bėgdamas nugara į priekį. Vadinasi, tokie herojai reikalingi.
Nesakau, kad visi vartoja dopingą, yra ir tokių, kurie bando bėgti ar šokti natūraliais būdais. Tačiau tai nėra tie žmonės, kurie startuoja tris kartus per savaitę. Paprastas, chemiškai neapdirbtas organizmas tokių krūvių pakelti negali. Po vidutinio starto atsigauti reikia mažiausiai 4–5 dienų, o kad pagerintum asmeninį rekordą, ir 2 savaičių. O gal čia tik mano organizmas toks silpnas?
– Jums kas nors siūlė vartoti dopingą?
– Ne tik siūlė, tačiau ir vertė. Esu laimingas, kad su tėvu (J.Rybakovo treneriu) šiuose aukštųjų struktūrų, kurios bando sudėlioti visų turnyrų rezultatus, žaidimuose nedalyvaujame. Mums ilgai bandė primesti vadinamąjį specialų pasiruošimą, tačiau vėliau paliko ramybėje. Mano mama (Liudmila Rybakova, Sovietų Sąjungos taurės laimėtoja bei tris kartus Baltarusijos čempionė) kadaise dėl to nebuvo išleidžiama startuoti užsienyje. Dabar viskas kiek paprasčiau: laimi šalies čempionatą – važiuoji. Formaliai važiuoja visi trys prizininkai, tačiau dėl šventos ramybės geriau būti pirmam arba antram.
Dopingo niekada nevartojau ir noriu, kad visi sportininkai, kurie jį vartoja, žinotų: įmanoma laimėti ir be to. Aš pasiruošęs duoti bet kokius mėginius bet kuriuo metu. Ir ne tik standartinius – Marion Jones per karjerą yra davusi per 160 mėginių ir nė karto nepakliuvo. Galiu net ryžtis testui melo detektoriumi. Mat dažnai būna, kad sportininkas, pagautas su EPO, teigia neturintis menkiausio supratimo, iš kur preparatas atsirado organizme.
– U.Boltas taip pat teigia, kad pasiruošęs bet kokiems testams…
– Tai tegul ir darosi. Manau, turėdamas noro, jis taip pat galėtų darytis patikrinimą melo detektoriumi. Tačiau jei su dopingu bus pagaunami tokio lygio sportininkai, profesionalus sportas dings.
Daug kas stebisi: „Štai kaip Kinija iššovė Pekine, kiek laimėjo medalių.” O kaip buvo Maskvoje 1980 metais? Pasakė, kad laimės 80 aukso medalių, ir laimėjo. Galbūt po 20–30 metų ir apie Pekiną sužinosime daug naujo, tik nemanau, kad kam nors tai bus įdomu.
– Kinai žadėjo dopingo mėginius laikyti 8 metus ir už tai buvo smarkiai sukritikuoti…
–O jei tu nužudei žmogų prieš 20 metų ir tavęs nepagavo, ar tai reiškia, kad tau galima atleisti? Kai iš manęs imami mėginiai, visada klausiama, ar galima juos tirti ir ateityje – visada pažymiu, jog taip. Tegu tikrina nors ir po 15 metų, kai bus išrasti nauji tyrimo metodai.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Jaroslavas Rybakovas |
– O jei kada nors Jūs telefono ragelyje išgirsite: „Jaroslavai, Jūsų mėginyje rasta dopingo”, kaip įrodinėsite savo nekaltumą?
– Dėl to aš ir jaudinuosi. Jei kažkas labai norės, galbūt ras. Iš kitos pusės, kam gali trukdyti švarus sportininkas? Jei jau taip atsitiks, važiuosiu su mediku, kuris viską žino apie tas procedūras. O ten ir galvosime, kaip ir ką įrodinėt…
– Ar įmanoma dopingą pakišti su maistu?
– Taip. Todėl stengiuosi negerti iš jau atsuktų butelių, nepalikti maisto be priežiūros. Žinoma, nuo tokios kontrolės labai pavargstu. Baisu pagalvoti, kaip sportininkai gyveno devintame dešimtmetyje, kai nebuvo gėda šliūkštelėti anabolikų net į komandos draugo sriubą. Tėvai pasakojo ir apie tokius atvejus…
– Net jeigu viskas ir taip, Jūsų kalbos primena kovą su vėjo malūnais. Kam Jums tas Don Kichoto vaidmuo?
– Tai darau tik dėl savęs, svetimos problemos manęs nedomina. Darau tai, kas man patinka. Net jeigu varžovai kažko pripumpuoti, su jais kovoti galima. Šuoliuose į aukštį labai daug lemia ir psichologija.
– Jūs labai smulkmeniškas pasirinkdamas maisto produktus. Kur juos perkatės?
– Turguje. Kaip kitaip atgaiminti organizmą, kuriame nėra jokios chemijos. Mėsą perku tik šviežią, šaldytos nevartoju. Perku vaisių ir daržovių, vištienos, žuvies. Anksčiau, kad greitai atsigautų organizmą, valgydavau juoduosius ikrus, tačiau dabar jų nebeįperku. Kai reikia išlaikyti tam tikrą kūno svorį ir nenumirti dėl to sektoriuje, vartoju daug jūros gėrybių – krevečių ar lašisos. Kartais, gerais laikais, įperku ir krabų. Jie irgi labai naudingi sportininko organizmui.
– O kas šeimoje ruošia maistą?
Visi: ir tėvai, ir sesuo, ir pats. Išmokau dar tais laikais, kai su tėčiu į varžybas veždavomes elektrinę viryklę. Ne todėl, kad bijojome valgyti iš svetimos lėkštės, o grynai dėl finansinių sumetimų. 9 dešimtmečio viduryje negalėjome sau leisti net pigesnių kavinių. Mums buvo sakoma: „Norite dalyvauti varžybose – atvažiuokite. Galbūt kada nors už tai ir pinigų sumokėsime”. O tėvai – dėstytojai, visi gyvename bendrabutyje – už ką važiuoti? Tad rinkome lėšas po siūlelį – skolinomės iš giminių, gyvendavome pigiausiuose viešbučiuose, apsipirkdavom turguje.
– O ta viryklė nebenaudojama stovi seniai?
– Nuo 2001 metų pasaulio čempionato. Maždaug tada atsigavome finansiškai ir tai atsitiko tada, kai mus iškeldino iš Jaroslavlio bendrabučio. Atėjo, pasakė, kad po trijų mėnesių bendrabutis uždaromas, vietoj jo bus statomas viešbutis, dėkitės, kur norite. Teko važiuoti užkariauti Maskvos. Išgelbėjo tėčio draugas daugiakovininkas. Davė raktus nuo savo buto ir leido jame gyventi už dyką. Ten pragyvenome pusantrų metų. Ir tik tuomet, kai pagrasinome išvykti į Baltarusiją, mums leido įsigyti butą už 60 procentų rinkos vertės.
– Jūsų draugai – sportininkai?
– Taip, du artimiausi draugai – daugiakovininkai. Ši rungtis, ko gero, pasižymi didžiausiu draugiškumu. Šuolių rungtyse sportininkų tarpusavio santykiai, ko gero, prasčiausi, kaip ir tarp berjerininkų.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Jaroslavas Rybakovas |
– Tai būtent todėl ir bandote jėgas daugiakovėje, kur priešininkai vienas kitam nebando perkasti gerklės?
– Ne vien. Noriu pasiilgti šuolių į aukštį. Ir sportuoti daugiakovę noriu ne tiek dėl rezultato, kiek dėl savęs. Norint pasiekti gerus rezultatus, reikia atitinkamų sąlygų. Daugiakovininkas turi ritinėtis kaip sūris po sviesto lėkštę. Pažiūrėkime į čekus ar vokiečius – kartu su rinktine važiuoja atskiras autobusas specialistų – masažistų, medikų, virėjų. Ir lopšinę padainuos, ir miegot paguldys. Deja, pas mus viskas kitaip, ir ne vien lengvojoje atletikoje. Olimpiadoje kalbėjau su plaukiku D.Komornikovu – gydytojo neprisišauksi, pas masažistą reikia užsirašyti prieš savaitę, mat jo pagrindinis darbas – masažuoti delegacijos narius.
– Nejaugi tikite, kad ir daugiakovėje pasieksite rezultatą?
– Kai gyvenome Baltarusijoje, mūsų namas buvo šildomas anglimi. O kuomet iškrauni priekabą anglių ir dar sunešioji jas iki katilo, raumenys auga labai greitai. Mano pirmasis treneris man taip ir sakydavo, kad jei nebūčiau kilęs iš kaimo, niekada čempionu nebūčiau. Taip kad bazė yra – pamenu prieš pat išvažiuojant iš Baltarusijos, užėmiau trečia vietą jaunimo čempionate. Tiesa nuo to laiko, energijos nepadaugėjo – tapau kur kas didesniu tinginiu. Kažkuris psichologas yra atlikęs eksperimetą – bandė kartoti absoliučiai visus 4 metų vaiko judesius. Sveikatos užteko tik vienai dienai. Apmaudu, kad su amžiumi fizinės jėgos senka – juk kaip tik dabar pradedu suprasti, ką su jomis reikia daryti.
Trumpas dosje:
Jaroslavas Rybakovas, šuolininkas į aukštį.
Gimė 1980.11.22. Mogiliove, Baltarusija.
Treneris: Vladimiras Rybakovas.
Ūgis – 1,98 m, Svoris – 84 kilogramai.
Asmeninis rekordas – 2,35 metro, uždarose patalpose – 2,38 metro.
Didžiausi pasiekimai: Pasaulio čempionas (Berlynas 2009), pasaulio uždarų patalpų čempionas (Maskva 2006) pasaulio vicečempionas (Edmontonas 2001, Helsinkis 2005 ir Osaka 2007), pasaulio uždarų patalpų vicečempionas (Birmingemas 2003, Budapeštas 2004, Valencija 2008), Olimpiados bronzos medalio laimėtojas (Pekinas 2008).
