Tarp jų – ir Mykolą Alekną. Žaidynių debiutantą, beprotiškame finale vakar gerinusį 20 metų gyvavusį tėčio Virgilijaus olimpinį rekordą (69,97 m), bet jį išsaugojusį vos 20 minučių ir finišavusį antroje vietoje.
Dar tik 21-erių „medalių mašina“, kaip Mykolą vadina jo treneris Lietuvoje Mantas Jusis, pirmosiose savo žaidynėse pasipuošė olimpiniu sidabru, kurio Aleknų šeimoje iki šiol nebuvo.
Legendinis Virgilijus yra laimėjęs du aukso ir vieną bronzos apdovanojimus, bet savo debiutinėje olimpiadoje, būdamas 24-erių, užėmė 5 vietą.
Auksas suspindo ant vieną didžiausių sensacijų Paryžiuje sukūrusio Roje Stona krūtinės. Gyvenimo metimą atlikęs 25-erių jamaikietis (70,00 m) dar pernai planetos pirmenybėse buvo vos 19-as.
Pirmuoju savo olimpiniu medaliu ant prizininkų pakylos džiaugėsi ir 28-erių australas Matthew Denny, vakar finišavęs trečias (69,31 m.).
Gerai nusiteikęs M.Alekna interviu zonoje prieš atsakydamas į klausimus užbaigė žiūrėti intriguojančią krepšinio pusfinalio akistatą tarp šeimininkų prancūzų ir pasaulio čempionų vokiečių.
O tuomet kantriai, bet nedaugžodžiaudamas, atsakė į visus klausimus.
– Medalis jau ant kaklo. Koks tas jausmas?
– Geras. Tikrai smagu (šypsosi). Smagu laimėti medalį Lietuvai. Tikrai didžiuojuosi savimi.
– Ar pavyko išsimiegoti naktį po tokio adrenalino pilno finalo?
– Ne. Iš tikrųjų, buvo sunku užmigti. Kelias valandas gal numigau. Kėliausi ryte, turėjau interviu, kitų reikalų, darbų. Užimtas kol kas (juokiasi).
– Ką pasakė tėtis, stebėjęs finalą čia, stadione?
– Pasveikino. Pasakė, kad esu šaunuolis ir kad didžiuojasi. Tai tiek.
– Ar šiandien džiaugsmo daugiau nei vakar, kai, sakykim, auksas išsprūdo iš rankų?
– Ne, džiaugsmo tiek pat.
– Vakar sakei, kad „medalis yra medalis“, bet šiandien, stovint ant prizininkų pakylos ir klausantis Jamaikos himno, nekirbėjo mintis, kad smagiau būtų klausytis Tautiškos giesmės? Tokių galimybių ištransliuosi savo himną visam pasauliui neturime daug.
– Apie tai kažkaip nelabai galvojau.
– Ar pasikalbėjai su čempionu? Kiek jis pats nustebęs dėl tokio savo pasirodymo?
– Taip, mes su juo gerai sutariame. Pasišnekėjome apie viską. Ir apie jo galimybes žaisti amerikietišką futbolą (šypteli). Jis tikrai nustebęs. Pats sakė, kad niekaip nesitikėjo, bet toks yra sportas. Tuo jis ir žavus.
– Vakar spaudos konferencijoje kilstelėjai antakį, kai R.Stona prakalbo apie rimtas mintis iškeisti disko metimą į amerikietišką futbolą. Kaip manai, kiek realu, kad olimpinis čempionas paliktų jūsų sporto šaką?
– Manau, tikrai gana realu. Aišku, to nesinorėtų. Bet nesulyginsi, kiek galima uždirbti amerikietiškame futbole ir kiek lengvojoje atletikoje. Manau, tikrai daug kas tokia galimybe pasinaudotų, jeigu tokią turėtų.
– O jūs pats ar esate sulaukęs panašių vilionių?
– Ne (šypsosi).
– Kalbėjai, kad naktis buvo bemiegė. Turbūt ir minčių sukosi milijonas. Ar viską apgalvojęs, sakytum, kad kažką galėjai padaryti kitaip?
– Ne, apie tai negalvojau. Kaip nutiko, taip nutiko.
– Šį vakarą Lietuvoje su atviru autobusu sutinkami 3x3 krepšininkai, iškovoję bronzos medalius Paryžiuje. Gal ir tu taip norėtum?
– (Juokiasi). Ne, man užteks pabūti su artimaisiais. Paminėjimas bus.
– Ar žinai, kas toje dėžutėje, kurią gavai be medalio?
– Ne. Pabandom patikrinti... (atidaro, o ten – olimpinių žaidynių plakatas).
– Kur kabinsite?
– Pažiūrėsime. Dar neplanavau.
– O medalis liks Lietuvoje?
– Taip, Lietuvoje. Yra spinta tam (juokiasi).
– Kalbant apie likusį sezoną, kokie planai?
– Dar turiu kelerias varžybas. Vienas „Deimantinės lygos“ etapas ir finalas. Dar daugiau nei mėnesį teks treniruotis ir varžytis.
– Tai šventimas nebus labai griausmingas?
– Taip (šypsosi). Savaitę dabar vis tiek pailsėsiu, o po to – vėl kibsiu į darbus.
– O kaip pats medalio grožis? Esi iškovojęs nemažai jų. Žinai, kad šiame yra dalelė Eifelio bokšto?
– Taip, skaičiau. Medalis – tai labai gražus, tik spalva ne pati mėgstamiausia (juokiasi).
Visą lietuvių startų Paryžiaus žaidynėse tvarkaraštį rasite čia.
