Pinigai ir korupcija
Kaip itin nepalankaus klimato šalis apskritai gavo teisę rengti pasaulio čempionatą? Gana paprastai. 2014 metais naftos turtingas Kataras pažadėjo Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai IAAF sumokėti 25 mln. eurų oficialios paramos iš Kataro banko ir pastatyti 10 naujų stadionų visame pasaulyje. „The Guardian“ taip pat paskelbė apie greičiausiai atliktą papildomą 4,7 mln. eurų mokėjimą paskutinėmis derybų valandomis vienam iš aukštų IAAF vadovų. Vienas iš galimų variantų yra jau nušalintas buvęs IAAF marketingo vadovas Papa Massata Diackas, kuris kartu su savo tėvu, buvusiu IAAF prezidentu Lamine Diacku, bus teisiami dėl korupcijos. Vyresnysis Diackas šiuo metu yra laikomas Prancūzijoje, o jaunesnysis slapstosi Senegale.
Pasaulyje jau tampa tendencija, kad didelius ir brangius sporto renginius noriai organizuoja turtingos valstybės, kurioms sporto renginiai yra proga pasididžiuoti prieš pasaulį. 2022 metais Katare laukia pasaulio futbolo čempionatas, kuris, matyt, bus kruviniausias istorijoje. Nors oficiali statistika iš stadionų statybų nepateikiama, apskritai Katare vidutiniškai per dieną miršta vienas statybininkas. Tai visiškai nenuostabu. 40 laipsnių karštyje nustoja veikti mobilusis telefonas, nes jam „reikia atvėsti“. Tokiomis sąlygomis imigrantai iš kitų šalių Dohoje stato stadionus, o kadangi darbo teisė Katare yra visiškai darbdavio pusėje, jiems dažnai deramai ir nesumokama.
Grįžtant prie lengvosios atletikos, nekokia perspektyva šviečiasi ir po dvejų metų pasaulio čempionate Judžine, JAV. Oregono valstijoje įsikūręs vos 160 tūkst. gyventojų miestelis geriausiai žinomas dėl to, kad čia įkurta pirmoji NIKE būstinė. IAAF kritikai tai taip pat vadina „parduotu“ čempionatu. Būtent Oregone dirba ir čempionato Dohoje metu ketveriems metams suspenduotas treneris Alberto Salazaras, kuris kaltinamas tiekęs dopingo preparatus ir vystęs testosterono bandymus atletams. Jo garsiausias atletas Mo Farahas visada neigė, kad buvo įtrauktas į bet kokį dopingo vartojimą.
Beje, geriausias įrodymas, kad Tarptautinė lengvosios atletikos federacija išgyvena sunkius laikus, yra sprendimas keisti pavadinimą. Nuo šiol IAAF virs „World Athletics“. Tai viešųjų ryšių abėcėlė – kai tavo vardas kiekvieną dieną siejamas su korupcija ir dopingo skandalais, tiesiog pasikeisk vardą.
Tuščios tribūnos
Yra paprastesnė priežastis, kodėl didžiausias lengvosios atletikos renginys neturėjo vykti Katare. Katariečiams nerūpi lengvoji atletika. Tai parodė tuščios tribūnos pirmomis čempionato dienomis. Dohoje teko pasinaudoti taksi paslaugomis ir nė vienas sutiktas taksistas nepareiškė susidomėjimo lengvąja atletika. Jei atvirai, dauguma jų sakė generalizuotą, bet tiesmuką verdiktą – arabams įdomus tik futbolas. Tuo pačiu metu vykusios vietinio futbolo rungtynės sulaukė tikrai nemažai susidomėjimo, kol 40 tūkst. „Khalifa“ stadionas su prabangia vėsinimo sistema stovėjo pustuštis.
Tai nėra labai stebėtina. Pasaulyje ir nėra labai daug valstybių, kuriose lengvoji atletika yra populiarumo viršūnėje. Pasaulio čempionatas Londone ir prieš metus Europos čempionatas Berlyne asmeniškai mane sužavėjo britų ir vokiečių aistra sporto karalienei. Jie į stadioną traukė šeimomis ir žinojo daug apie įvairias rungtis. Jie turi ir žvaigždžių.
Taip, Kataras turi dukart pasaulio čempioną Mutazą Barshimą, kurio triumfo valandą jį palaikė pilnas stadionas, bet to negana, kad šalis apskritai suprastų lengvąją atletiką. Lietuva turi istoriją ir tradicijas – Virgilijaus Aleknos, Austros Skujytės, Andriaus Gudžiaus ar Airinės Palšytės pergalės virpino mūsų širdis tarptautinių renginių metu, bet Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, deja, susirenka tik sportininkų artimieji.
Nepamirškime ir to, kad Kataras yra specifinė šalis, kurioje yra tik 270 tūkst. pačių katariečių. Gyventojų daugumą sudaro imigrantai iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo. Šiose šalyse taip pat nėra lengvosios atletikos tradicijų, todėl jie po darbo Dohoje ir netraukė į stadionus. Organizatoriai pirmomis dienomis raudo iš gėdos, o paskutinėmis tiesiog išdalijo šūsnis nemokamų bilietų, kurie padėjo išlaikyti padorų lankomumą.
Tačiau stebėti 100 metrų moterų ir vyrų finalus tuščiose arenose buvo svetima gėda. Tapti greičiausiu pasaulyje, pasaulio čempionu stebint vos 1000 žiūrovų yra tiesiog nejauku. Garbės ratas virto farsu, o sportininkai savo karjeros viršūnėje buvo apvogti. Nepadėjo ir įspūdingos vizualizacijos, kai atletų pristatymai vyko užtemdytame stadione. Lengvoji atletika gniaužia kvapą savo paprastumu – būti greičiausiu, nušokti toliausiai ir aukščiausiai reiškia ištobulinti save iki maksimumo be jokių specialiųjų efektų.
Įkišti į krosnį
Tačiau stadiono sportininkai bent galėjo nepajusti svilinančio Dohos karščio. Ištvermės sportininkai varžėsi miesto centre, kur suko ratus naktį, prie 30 laipsnių karščio ir net 80 proc. siekiančios drėgmės.
Sunkiausia buvo pirmą dieną startavusioms moterims. Lietuvos maratonininkė Monika Bytautienė įveikė tik 17 kilometrų ir pasitraukė svaidydama žaibus į organizatorius. Lietuvė buvo įsitikinusi, kad tokiomis sąlygomis negalima varžytis.
Iš tiesų, sunku tokiomis sąlygomis sportininkų pasirodymą vertinti ir žurnalistams. Dažniausiai svarbiausių startų metu turi gana aiškų orientyrą – geriausią sezono rezultatą, taip pat atsižvelgi į patirtas traumas ir varžovų pajėgumą. Bet kaip vertinti nefinišavusį sportininką, kai pati stovi šalia trasos šlapia nuo prakaito ir nori kuo greičiau dumti į kondicionuojamą patalpą?
Pasaulio rekordininkas, ėjikas prancūzas Yohannas Dinizas, kuris nebaigė 50 kilometrų distancijos, keikėsi, kad IAAF „sukišo sportininkus į krosnį“. Pirtis taip pat geras apibūdinimas to, kaip jautėmės Dohoje.
Kokia prasmė varžytis, kai žinai, kad tikrai nepasieksi savo asmeninio rekordo ir greičiausiai finišo? 28 maratonininkės nebaigė distancijos ir bent dešimt trasą paliko neįgaliųjų vežimėliuose kančios perkreiptu veidu. Tai nėra sportas.
Kas toliau, karaliene?
Šis pasaulio čempionatas sudavė stiprų smūgį Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai, kuri niekaip neišplauna dopingu sutepto munduro.
Tiesą sakant, pirmasis nokdaunas buvo suduotas dar prieš pasaulio čempionatą. Su dopingu Rusijoje kovojanti triskart pasaulio čempionė Marija Lasickienė prisipažino, kad jai „atvipo žandikaulis“, kai ji sužinojo, kad tris dopingo testus praleidęs amerikietis Christianas Colemanas išsisuko nuo bausmės dėl techninio niuanso.
Kai jis triumfavo 100 metrų bėgime, o sidabrą iškovojo anksčiau jau už dopingą baustas Justinas Gatlinas, nežinojau, kaip reaguoti. Ar tai greičiausi žmonės pasaulyje, ar sukčiai? Ar jie čia būtų, jeigu būtų rusai? Greičiausiai ne. Dopingas neturėtų būti ta tema, kurioje leidžiami dvigubi standartai.
Nepaisant šių trūkumų, lengvoji atletika vis dar dovanoja maksimalią dozę emocijų ir susižavėjimą žmogaus galimybėmis. Šiame čempionate taip pat buvo įspūdingų finalų, pergalių centimetrų skirtumu ir sportininkų istorijų, kurios jaudina.
Dohoje gimusio, tikro katariečio M.Barshimo triumfas sugrįžus po sunkios traumos man paliko didžiausią įspūdį. Šuolininkas į aukštį teigė, kad tai namų palaikymas jį pakėlė kiekvienam šuoliui. Iš tiesų, taip ir atrodė.
IAAF prezidentas Sebastianas Coe sprendimą rengti pasaulio čempionatą Katare teisino lengvosios atletikos plėtra pasaulyje. Organizatoriai, Dohoje išdaliję tikrai daug nemokamų bilietų moksleiviams, vylėsi, kad tribūnose sėdėjo būsimi pasaulio čempionai.
Vienas epizodas, nutikęs šalia manęs vykstant moterų šuolių su kartimi finalui, tikrai pademonstravo, kad sportas yra geriausias tiltas tarp skirtingų kultūrų. Už manęs sėdėjo gal penkiolika vietinių apie 15 metų amžiaus berniukų, kurie mušė būgnelius ir stebėjo varžybas, kai šalia atsisėdo vienas panašaus amžiaus baltapūkis vaikinas iš Švedijos. Jis jautėsi nejaukiai vienas tribūnose, bet atėjo palaikyti Angelicos Bengtsson.
Po 10 minučių švedas jau atrodė geriausias Kataro jaunuolių draugas. Jie pasisodino jį šalia savęs, kartu mojavo Švedijos vėliava ir fotografavosi asmenukėms bei karštai palaikė švedų sportininkę. Skandinavas švytėjo iš laimės. Toks gyvo bendravimo fenomenas 2019 metais yra tikra atgaiva.
Reikia tikėtis, kad pasaulinė lengvosios atletikos valdžia grįš prie to, kas geriausia jų svarbiausiam produktui – švariems, elitiniams sportininkams – ir sugrąžins garbę sporto karalienei.
