Kukliame ūkyje Slovėnijoje išaugęs 206 cm ūgio galiūnas šiemet laimi kone viską, kur dalyvauja. Miunchene vykstančiame Europos lengvosios atletikos čempionate jis jau pirmuoju bandymu kvalifikacijoje pagerino visų laikų čempionatų rekordą (69,06 m).
Būtent jis užėmė pirmąjį laiptelį ir praėjusį mėnesį Judžine (JAV) vykusiose planetos pirmenybėse, kai šalia jo pirmą sykį istorijoje lipo net du lietuviai – 19-metis Mykolas Alekna ir 31-erių Andrius Gudžius.
Gyvenimas 23-ejų slovėno nelepino – ūkyje teko dirbti sunkiai ir beveik viską daryti rankomis. „Užtat vos pradėjęs mėtyti diską, jau buvau pakankamai stiprus“, – dabar džiaugiasi K.Čehas.
Išbandymų netrūko ir vėliau. Pernai, prieš pat olimpiadą, jis griausmingai išsiskyrė su ilgamečiu treneriu Gorazdu Rajheriu, liepusiu rinktis tarp jo ir širdies draugės. Nuoskaudos liko iki šiol.
Bet atsidūręs estų disko metimo legendos Gerdo Kanterio rankose K.Čehas, iki tol žibėjęs jaunimo čempionatuose, pražydo ir tarp vyrų. „Jis yra Michaelas Jordanas, tik disko metimo rungtyje“, – priglaudęs po savo sparnu slovėną pareiškė olimpinis ir pasaulio čempionas.
Šiemet K.Čehui priklauso net 6 iš 10-ies geriausių metimų pasaulyje.
Išskirtinis K.Čehas ir dėl savo akinių. Ne vienas lengvaatletis turi problemų su regėjimu, bet slovėnas nesirenka kontaktinių lęšių ar sportinių akinių – mėto diską su įprastais.
Nuotaikingame interviu Miuncheno olimpinio stadiono užkulisiuose jis pasakojo apie viską – nuo akinių ir slidžių, iki Mykolo Aleknos, Luko Dončičiaus ir panašumą į Supermeno personažą.
Atviras K.Čehas juokais išsidavė ir apie savo kriptonitą (Supermeno „Achilo kulną“, – past.). Be akinių ant nosies taip toli jis nenumestų.
– Jau kvalifikacijoje pagerinote Europos čempionatų rekordą – 69,06 m. Kaip manote, ar penktadienį finale tokio rezultato užteks auksui?
– Nesu tikras. Bus sudėtingos oro sąlygos – lis. Galvoju, kad esu pajėgus mesti toliau. Tas metimas atrankoje nebuvo iš visų jėgų.
– Negi mesti diską, iš tiesų, taip lengva, kaip atrodo stebint jus?
– Na, man lengva (juokiasi). Nežinau, kaip būtų jums, žurnalistams ir žiūrovams, bet man lengva.
– Ar pasikeitė jūsų gyvenimas po aukso pasaulio čempionate Judžine?
– Šiek tiek. Sulaukiu daugiau dėmesio ir panašiai. Bet aš nieko prieš, man dėmesys patinka (juokiasi).
– Anksčiau nesulaukėte tokio dėmesio Slovėnijoje?
– Kai laimėjau pasaulio čempionate, susidomėjimas buvo pakilęs. Tačiau krepšinis ir dviračių sportas mano šalyje vis yra numeris vienas ir numeris du. Lengvoji atletika lėtai, bet vejasi.
– Bet jūsų sutiktuvės gimtinėje buvo triukšmingos.
– Taip, šiek tiek pašventėme (šypteli). Slovėnijoje praleidau tik 3-4 dienas. Tada grįžau į Estiją treniruotis ir ruoštis Europos čempionatui.
– Su Gerdu Kanteriu dirbate nuo metų pradžios. Ką jis davė jūsų karjerai?
– Gerdas – didis sportininkas, pasiekęs labai daug. Jis turi neįsivaizduojamai daug medalių. Bet jei tapsiu Europos čempionu, aplenksiu jį bent vienoje srityje (juokiasi).
– Ar buvęs jūsų treneris Gorazdas Rajheris pasveikino jus su pasaulio čempiono titulu? Gal parašė žinutę ar paskambino?
– Negavau jokios žinutės. Nenoriu apie tai kalbėti. Atsiprašau.
Suprasti akimirksniu: treneris ar mergina?
- Likus vos kelioms savaitėms iki Tokijo olimpiados Slovėnijoje nuvilnijo skandalas – K.Čehas išsiskyrė su ilgamečiu savo treneriu G.Rajheriu. Priežastis – skausmingas pasirinkimas, kurį turėjo atlikti K.Čehas.
- Treneris jam uždraudė sportuoti kartu su Estijos kūjo metike Anna Maria Orel, motyvuodamas tuo, kad ši jį „blaško“. „Turbūt nė vienas iš jūsų į darbą nesivedate žmonos ar vyro“, – aiškino treneris.
- K.Čehas pasirinko širdies draugę. „Treneris norėjo kontroliuoti viską. Man tai netiko. Man patogiau sportuoti kartu su A.M.Orel nei vienam“, – slovėnų žiniasklaidai tuomet paaiškino K.Čehas.
- Tačiau dalis slovėnų stojo į trenerio pusę. Jie užplūdo estės socialinius tinklus neapykantos žinutėmis. „Dar niekada nejaučiau tiek pykčio ir grasinimų savo gyvenime“, – teigė A.M.Orel. Pora persikėlė į Estiją.
– Sakėte, kad krepšinis – populiariausia sporto šaka Slovėnijoje. Jūs – 206 cm ūgio, gal ir pats bandėte?
– O, taip. Ir dabar, per treniruotes, pažaidžiame su Gerdu. Tikrai esu mėtęs į krepšį (šypsosi).
– Paklausiau jūsų šito klausimo, nes esu iš Lietuvos, o mes – dvi šalys, konkuruojančios ne tik disko metimo sektoriuje, bet ir krepšinyje.
– Tikrai taip. Mes turime Luką Dončičių, kuris yra iš kitos planetos.
– Kaip ir jūs.
– Na, mūsų gimtadienius skiria tik kelios dienos (K.Čehas gimė vasario 17, o L.Dončičius vasario 28 d. – past.). Galbūt 1999-ųjų vasarį nutiko kažkas ypatingo (juokiasi).
– Kur paslaptis, kad du slovėnai taip dominuoja pasaulyje?
– Sunku pasakyti. Esame sunkiai dirbantys. Žinoma, turime ir šiek tiek talento. Turbūt tiek.
– Jūs pažįstami?
– Esame sykį susitikę. Tik tiek.
– Ką galite pasakyti apie Mykolą Alekną?
– Jis – didžiulis talentas. Jam dar tik 19 metų, o jis jau meta beveik 70 metrų. Jis laužo visus disko metimo standartus.
– Gal šiek tiek prisibijote tokio jo progreso?
– Oi, ne, ne. Jis jaunas.
– Tačiau, atrodo, kad būtent jūs dviese karaliausite šiame sporte artimiausioje ateityje.
– Aš tikiuosi. Gerai turėti tvirtą konkurentą, kuris stumtų tave iki limitų.
– Ar olimpinio čempiono Danielio Stahlio nebėra tarp konkurentų?
– Yra. Jis – stiprus, geras. Jei užtaikys, jis gali mesti labai toli.
– Danielio teigimu, jūs vieną dieną prie tobulo vėjo diską galėtumėte numesti 77 metrus...
–Vau, tai būtų svajonė. Disko metimo sektoriaus liniuotėje paskutinis skaičius yra 78 metrai. Tai turbūt ir yra riba (juokiasi).
Suprasti akimirksniu: geriausi visų laikų metimai
- Jürgenas Schultas (Vokietija) – 74,08 m 1986-aisiais Noibrandenburge (Rytų Vokietija)
- Virgilijus Alekna (Lietuva) – 73,88 m 2000-aisiais Kaune
- Gerdas Kanteris (Estija) – 73,38 m 2006-aisiais Helsingborge (Švedija)
– Turbūt ne vienas jums yra sakęs, kad esate panašus į Klarką Kentą, Supermeno personažą, kai jis nevilki kostiumo. Kaip jūs reaguojate į tokias kalbas?
– Galbūt tai tiesa? Galbūt aš ir esu Klarkas Kentas? Aš disko metimo supermenas (juokiasi).
– Panašumas turbūt ir dėl akinių. Niekada nebandėte kontaktinių lęšių? Metant diską akiniai jums netrukdo?
– Bandžiau (lęšius), bet man nepatiko. Mėgstu akinius, pripratau prie jų. Dabar tiesiog negalėčiau mesti be akinių. Man trūktų kažko ant veido.
– Esate pasakojęs, kad užaugote ūkyje. Galite plačiau atskleisti, kokius darbus dirbote, kad tapote tokiu galingu?
– Taip, esu kilęs iš mažo ūkio Slovėnijoje. Neturėjome daug technikos, todėl beveik viską darydavome rankomis – su kastuvais ir panašiais įrankiais. Užtat vos pradėjęs mėtyti diską, jau buvau pakankamai stiprus. Žinoma, vėliau dar laukė tolimas kelias.
– Kitąmet Slovėnijoje vyks didžiulis čempionatas. Ar žinote koks?
– Taip, galbūt girdėjau, bet pamiršau (susimąsto).
– Šiaurės dvikovės pasaulio čempionatas...
– Ai, taip.
– Gal kada pats bandėte šuolius nuo tramplino ar lygumų slidinėjimą?
– Oi, ne. Aš gyvenime niekada nesu stovėjęs ant slidžių. Dabar turbūt jau per vėlu (juokiasi).
