Daug kam tai buvo netikėta, kadangi 33-ejų sportininkė su Č.Kundrotu kartu dirbo 14 metų. Dabar R.Drazdauskaitė, Pekino ir Londono olimpinių žaidynių dalyvė, daugkartinė Lietuvos čempionė, priklauso „Kauno maratono“ klubui.
– Europos čempionate Ciuriche Rasa Drazdauskaitė maratono trasoje užėmė septintąją vietą. Kur stebėjote varžybas? – paklausėme Č.Kundroto.
– Namie, visas varžybas nuo pradžios iki pabaigos stebėjau per televiziją. Jau nesu Rasos, kurią treniravau nuo 1997 metų, treneris. Nesutapus mūsų nuomonėms, juoda katė kelią tarp mudviejų perbėgo praėjusiais metais, o išsiskyrėme prieš gerą pusmetį. Dabar mano buvusi mokinė treniruojasi pas Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių dalyvę kaunietę Ingą Juodeškienę.
– Kaip išsiskyrėte su geriausia savo mokine: su nuoskauda širdyje ar be jos?
– Kaip čia pasakius, toks gyvenimas. Tačiau lazda turi du galus. Kai vienas užsidaro, kitas atsidaro. Manau, kad, ko gero, gal bus ir geriau. Mano grupėje treniruojasi ir daugiau bėgikų – jų buvo ir bus, sieksime gerų rezultatų.
Nesutapus mūsų nuomonėms, juoda katė kelią tarp mudviejų perbėgo praėjusiais metais, o išsiskyrėme prieš gerą pusmetį.
– Ar esate patenkintas Rasos pasirodymu Europos čempionate?
– Žinoma. Rasa buvo pasirengusi kovoti dėl aukštos vietos. Tačiau neturiu teisės komentuoti jos bėgimo, ar ji distancijoje padarė klaidų, ar ne. Čia jau ne mano reikalas.
– Norisi sportininkei palinkėti gerai pasirodyti ir per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau iki jų dar pora metų, gali daug ko nutikti. Jeigu per tą laikotarpį nebus traumų, viskas klostys sėkmingai, Rasa per olimpines žaidynes irgi gali kovoti dėl aukštos vietos. Ar ją pasveikinote po Europos čempionato?
– Ne, nebuvo progos. Nelįsiu į vadinamuosius trikampius. Dabar Rasos trenerė – Inga Juodeškienė, tai tegul ji ir sveikina.
– Ar tai buvo jūsų pasiūlymas Rasai pradėti bėgioti maratonus?
– Labai norėjosi, kad Rasa patektų į Pekino olimpines žaidynes. Tačiau 1500 m distancijoje jai beveik nebuvo šansų įvykdyti normatyvą. Tada ir kilo mintis pabandyti bėgti maratoną. Šią ilgą distanciją gali bėgti bet kas, tačiau kažkodėl maratono daug kas bijo.
– Maratonas jums irgi prie širdies, jaunystėje buvote geras bėgikas, dukart Lietuvos maratono čempionas ir rekordininkas. Jums priklausančio rekordo iki šiol niekam nepavyksta pagerinti.
– Rekordą pagerinau 1997 metais Frankfurte – 2 val. 12 min. 35 sek. Iš viso esu bėgęs 42 maratonus, sukaupiau nemažą patirtį. Paskutinį kartą maratono varžybose dalyvavau Vilniuje 2004-aisiais ir tapau prizininku.
– Tad Rasai per treniruotes buvote geras partneris?
– Taip, kažkada buvau. Rasa iš pradžių bėgiojo ilgus ir vidutinius nuotolius, su ja dažnai pabėgiodavau dar tada, kai ji negalvojo apie maratoną.
– Kaip galvojate, ar Europos maratono bėgikės per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes sudarys konkurenciją Kenijos, Etiopijos, Japonijos bėgikėms?
– Kodėl sudarys, jau sudaro. Ne taip, kaip vyrai. Europietės moterys yra pajėgios maratonininkės, jos visada įvardijamos kaip vienos favoričių laimėti medalius.
– Ar Rasai Šiauliuose skiriamas pakankamas dėmesys, ar ji gauna viską, kas reikalinga maratonininkei?
– Manau, kad dėmesys skiriamas pakankamas. Jai daug padeda Lengvosios atletikos mokyklos direktorius Tolvydas Skalikas, kuris jaunystėje buvo puikus dešimtkovininkas.
