29-erių Lietuvos lengvaatletė, olimpinėse žaidynėse dalyvavusi trečiąjį kartą, pasirodymą pradėjo nuo žemiausio, 182 cm, aukščio, kuris A.Palšytei pakluso iš pirmo karto.
Su problemomis lietuvė susidūrė jau kartelę iškėlus į 186 cm aukštį.
Pirmaisiais dviem bandymais Airinei šuolio pritrūko, o galiausiai šis aukštis lietuvei pakluso tik iš trečio mėginimo.
Deja, panaši situacija nesusiklostė šokant per 190 cm aukštį. A.Palšytė visais trimis bandymais lietė kartelę ir jos pasirodymas olimpinėse žaidynėse baigėsi.
Tarp 31 atrankos dalyvės A.Palšytė pasidalino 28–30 vietas.
Kelialapį į finalą šuolininkėms į aukštį atvėrė 195 cm aukščio normatyvas.
„Aš labai džiaugiuosi savo komandos darbu, kas buvo nudirbta, kad aš galėčiau čia būti ir kad galėčiau startuoti, – po atrankos pozityvumo neprarado A.Palšytė. – Klausimų buvo daugiau negu atsakymų ir dėl to stengiuosi žiūrėti pozityviai. Man pavyko šokti iš pirmo įsibėgėjimo, dėl ko aš stipriai abejojau dar prieš porą savaičių. Manau, kad žiūrėkime optimistiškiau. Yra kaip yra, dabar reikia visą dėmesį sutelkti į Paryžių, nes liko tik treji metai. Manau, kad ten bus geriau.“
Pastaraisiais metais traumų kamuota A.Palšytė iki Tokijo žaidynių geriausiu šuoliu 2021-aisiais įveikė 193 cm aukštyje iškeltą kartelę. Tai buvo 23-as rezultatas pasaulyje.
Bet šį kartą ji įstrigo ties 190 cm riba.
Po trečiojo nesėkmingo bandymo peršokti tokiame aukštyje iškeltą kartelę lietuvė nunarinusi galvą pasitraukė nuošaliau ir atsivertusi užrašinę kažką pasižymėjo. Kas tai buvo?
„Nebuvo daug ką rašyti. Aš tiesiog žymiuosi pastabas, nes kiekvienas šuolis, kiekviena klaida yra pamoka ateičiai, – atskleidė A.Palšytė. – Norisi ieškoti teigiamų aspektų, nes neigiami ir taip visiems aiškūs. Nereikia čia sustoti, visgi žiūriu į priekį ir užsirašiau esminius elementus, kad tai nebuvo beviltiški šuoliai, buvo neblogi bandymai.
Aišku, būnant normalioje formoje, tai nebūtų tas aukštis, apie kurį mes dabar šnekėtume, bet rezultatai yra tokie, kokie yra. Turime pasidžiaugti, kad mūsų nedidelė komanda buvo gana ryški. Varžybų lygis toks aukštas, kad beveik kiekvieną dieną krenta po pasaulio rekordą, tai, patikėkite, mes būdami tarp tokių atletų tikrai jaučiamės gerai, nes visgi esame išskirtiniai – tikrai ne už gražias akis atvežė čia, į olimpines žaidynes. Kiekvienas esame nusipelnęs, kiekvienas džiaugiamės, kad pavyksta čia dalyvauti.
Mano atveju, yra kaip yra, esu dėkinga savo komandai, kad pavyko čia startuoti. O dabar reikia pasidaryti gerą analizę, pasižiūrėti visus šuolius, visus bandymus, apsišnekėti, ką daryti toliau, nes sezonas šiuo metu yra baigtas, tęsti jo prie esamų aplinkybių nėra įmanoma.
Treji metai iki Paryžiaus, žiūrime ten.“
Norisi ieškoti teigiamų aspektų, nes neigiami ir taip visiems aiškūs.
Į Tokiją šuolininkė išvyko po bene sunkiausio karjeros etapo.
Keletą metų ją kamavo trauma, o praėjusiais metais jai teko iškęsti operaciją, po kurios į sektorių ji sugrįžo tik likus pusmečiui iki žaidynių.
Neįvykdžiusi olimpinio normatyvo, A.Palšytė buvo priversta bilietą į Tokiją žvejoti su atsargine meškere – patekdama į jas per reitingų sistemą.
Dėl to lengvaatletei net ir nebūnant geriausios formos teko važinėti iš varžybų į varžybas, o anot sportininkės, tai taip pat atsiliepė jos būklei Tokijuje.
„Kaip mūsų generalinė sekretorė pranešė, rudenį man buvo padaryta operacija. Tai buvo pakankamai ilgai slepiamas dalykas, apie tai nenorėjau šnekėti, nes nežinojau, kaip man pavyks atsistatyti. Iki sausio mėnesio aš net nebuvau sektoriuje, – pasakojo A.Palšytė. – Mano komanda padarė tokį darbą, apie kokį elitiniai pasaulio medikai net negalėtų pasvajoti. Aš atsistačiau gerokai greičiau nei bet kuris kitas sportininkas. Man buvo padaryta tokia pati operacija, kaip ir olimpiniam čempionui Gianmarco Tamberi.
Vykau pas Mutazo Barshimo chirurgą, jis padarė gerą darbą. Koja šiuo metu jaučiasi gerai, bet aš negalvojau, kad gali išlįsti kiti dalykai dėl labai intensyvios kvalifikacijos sistemos. Ta reitingų sistema iš vienos pusės yra gera, nes ji suteikia galimybę sportininkams, neturintiems aukšto rezultato, bet tas važinėjimas iš varžybų į varžybas be atsistatymo ir turint problemų, neseniai pradėjus šokinėti, iš tikrųjų yra sudėtingas. Jeigu ta kūno dalis atlaiko, tai kenčia kitos.“
186 cm aukštį įveikusi trečiuoju bandymu, tą patį ji bandė pakartoti ir šokdama per iki 190 cm iškeltą kartelę. Nors antrą sykį lemiamas šuolis sėkmės neatnešė, A.Palšytė tikina iki pat pabaigos tikėjusi laiminga pabaiga.
„Metimų ir šuolių į tolį ar trišuolio rungtyse tu gali vienu bandymu pasiekti tą rezultatą, kuris ir liks tavo geriausiu. Šuoliuose su kartimi ir šuoliuose į aukštį mes turime po tris bandymus. Galbūt yra sportininkų, kuriems likus vienam bandymui jau atrodo, kad viskas baigta. O aš visą laiką galvoju: „aš dar turiu vieną bandymą, kol aš jį turiu, tol nepralaimėjau“, – teigė lietuvė. – Dirbame ir su psichologais, kad sugebėtume pamiršti, jog nepadarėme kažko iš pirmų bandymų, kad sugebėtume kaip naują lapą atsivertę vėl pradėti kažką daryti.
Man tas trečias bandymas yra dar viena galimybė įrodyti, kad tas aukštis nėra mano lubos. Šiuo metu man tikrai gaila, kad neperšokau 190 cm, nes tai tikrai nebuvo beviltiški šuoliai. Prie esamos situacijos tai tikrai buvau pajėgi peršokti, bet yra kaip yra.“
Aš visą laiką galvoju: „aš dar turiu vieną bandymą, kol aš jį turiu, tol nepralaimėjau“
A.Palšytei baigus kovą dėl medalių, Lietuvos taupyklė Tokijo žaidynėse ir toliau išlieka tuščia.
Vilčių dar išvysti Lietuvos vardą tarp medalius iškovojusių valstybių vis mažiau.
Bet tai nėra tik sportininkų problema, įsitikinusi A.Palšytė. Ji po savo pasirodymo svarstė, kas dėl to kaltas, ir kokių pokyčių reikia Lietuvos sporto sistemai.
„Jūs esate žurnalistai, jūs viską puikiai suprantate. Mes esame sportininkai, mes irgi matome visas problemas ir niuansus. Valdžia taip pat žino, kokia yra situacija, tik klausimas, ar jie padaro viską, kas nuo jų priklauso, ir ar sportininkai pakankamai daug kalba, kad tai būtų padaroma. Šie klausimai yra atviri, – svarstė A.Palšytė. – Analizių tikrai reikės, veiksmų taip pat. Mes esame tie žmonės, kurie gali kelti problemas ir tikėtis bei laukti kažkokių sprendimų, bet dažnu atveju ne viskas nuo mūsų priklauso. Mes galime šnekėti, bet ar mus išgirs, čia kitas klausimas.
Pokyčiai buvo visokie. Esu pasaulio čempionatui ruošusis mokyklos stadione, yra buvę ir tokių situacijų. Visi žinome, kokia yra sporto, ne tik lengvosios atletikos, situacija Lietuvoje. Pokyčiai reikalingi, tik jie turi būti labai pasverti ir logiški. Nes keisti tam, kad keisti, aš nematau prasmės. Kiekvienam pokyčiui reikia laiko, kad pamatytume rezultatus.
Tai, kad šioje olimpiadoje neturime tiek medalių, kiek svajojo valdžia ar žmonės, tai iš vienos pusės gali būti reformų rezultatas, bet iš kitos neatmeskime ir pasaulinio konteksto. Ar visiems atletams lengva rengtis, kai dvejus metus apskritai neturėjome normalių sąlygų nei išvykti į sporto stovyklas, nei treniruotis kažkur? Prisiminkime praėjusius metus, mes apskritai negalėjome niekur eiti ir visi sėdėjome gražiai namuose.
Situacija yra tokia, kokia yra. Kažkokie sprendimai turi būti padaryti. Bet sprendžiu ne aš, kas tą turi padaryti, aš tik mielai galiu išreikšti savo nuomonę ir tikrai rasčiau, ką pasakyti, jei manęs klaustų, ką reikėtų keisti.“
Tikrai rasčiau, ką pasakyti, jei manęs klaustų, ką reikėtų keisti.
Lietuvos sportininkė olimpinėse žaidynėse varžėsi trečią kartą. 2012 m. Londone ji užėmė 11 vietą, o 2016 m. Rio de Žaneire liko 13-ta.
