Geležiniu žmogumi dažnai vadinamas sportininkas praėjusį savaitgalį užėmė antrąją vietą viename sunkiausių pasaulio ultramaratonų.
166 km bėgime aplink Monblano viršukalnę su bendru vertikaliu beveik 10 000 m pakilimu lietuvis liko antras. Jis tapo pirmuoju lietuviu prizininku šiose varžybose.
Praėjusių metų kovą jis laimėjo 128 km „Transgrancanaria“ bėgimą Ispanijos saloje Gran Kanarijoje. Šių metų pradžioje šiose varžybose buvo antras.
37-erių G.Grinius vis rimčiau braunasi tarp elitinių pasaulio ultramaratonininkų.
– Kiek turėjote šansų užimti pirmąją vietą Monblano bėgime?
– Nebuvo tokio tikslo. Norėjau patekti į penketuką, jei bus „mano diena“. Jei ne – planavau patekti į dešimtuką. Maždaug prieš antrą įkalnę supratau, jog nesugebėsiu pavyti laimėjusio prancūzo. Susitaikiau su tuo, o savo rezultatu ir taip esu patenkintas.
– Kaip vertinate savo galimybes išlaikyti pirmą vieta Ultra-Trail World Cup 2016 reitinge?
– Mano šansai yra gana dideli, tačiau nemažai priklauso ir nuo kitų dalyvių. Ramiai žiūriu į visa tai. Manau, jog pirmajame trejetuke išsilaikysiu.
– Panašu, kad šiemet pasiteisino jūsų strategija turėti daugiau trumpesnių varžybų pasiruošimo UTMB metu. Ar planuojate tai tęsti ir toliau?
– Esu linkęs į avantiūras. Mėgstu paeksperimentuoti su treniruočių planais, todėl žiūrėsime, kaip seksis. Tikrai nieko nežadu (šypsosi).
– Kaip atrodo ultramaratonininko valgio racionas?
– Leidžiu sau valgyti sočiai, tiesa, savo maistą reguliuojuosi. Maistas nėra svarbiausias, bet jis irgi sudaro dalį sėkmės. Žinoma, tokiose varžybose daug lemia ir smulkmenos. Prieš varžybas „nedarau“ angliavandenių išsikrovimo. Pagrindinis maistas tuomet yra ryžiai, sušiai. Esu vegetaras.
– Maisto papildus vartojate?
– Taip vartoju. Baltymus, proteiną, amino rūgštis, ypač po sunkių ir varginančių varžybų.
– Bėgdamas malonumą dar jaučiate?
– Jaučiu. Man patinka varžytis. Treniruotėse aš mėgaujuosi, bet varžybose mėgstu varžytis. Esu vyras, tai galbūt ir tai lemia.
– Gediminai, esate minėjęs, kad viena iš jūsų gerų rezultatų priežasčių – aukštas skausmo toleravimo lygis ir jei kartu sėdėtume ant karšto radiatoriaus, jūs tikriausiai išsėdėtumėte ilgiau. Taigi kaip per paskutinius metus padidėjus treniruotumui pasikeitė jūsų skausmo toleravimo lygis? Galbūt dabar šiek tiek mažiau kentėjimo varžybų pabaigoje? Ar bent jau tas skausmas ateina vėliau?
– Manau, kad skausmo tolerancijos riba nuolat didėja. Žinoma, ta pradinė riba kiekvieno yra skirtinga, bet mano, tikriausiai, yra kiek aukštesnė.
– Gediminai, ar jeigu būtumėt moteris, būtumėt viena iš tų kuri gimdo be skausmo?
– Ne (šypsosi). Visi mes jaučiame skausmą. Jei vyrams reiktų gimdyti, mes po kelių šimtų metų išmirtume.
– Kaip ruošiatės psichologiškai?
– Specialaus psichologinio pasirengimo neturiu, bet svarbiausia sugebėti atsipalaiduoti. Jei sugebi tinkamai atsipalaiduoti, gali iškęsti skausmą ir lengviau įveikti ilgus nuotolius.
– Ultramaratonininko kelią turbūt pradėjote nuo kur kas trumpesnių distancijų?
– Taip, pradėjau nuo trumpesnių distancijų, 5, 10 km. Nida–Butingė buvo vienas pirmųjų mano rimtų bėgimų. 101 km buvo labai sunkus, nes buvau išnaudojęs visas energijos atsargas, tuomet nežinojau, kaip maitintis, kaip taisyklingai bėgti. Sakiau, kad daugiau nieko panašaus mano gyvenime nebus, tačiau gavau pasiūlymą dalyvauti varžybose Prancūzijoje. Tuomet buvo pirma rimtoji mano patirtis ir viskas pasikeitė.
– Kuris laimėjimas jums iki šiol yra brangiausias?
– Visi laimėjimai savotiškai brangūs. Kelias link pergalių yra gana sunkus. Turbūt reikėtų išskirti Lavaredo bėgimą, kur buvau trečias. Tuo metu tai buvo mano didžiausia pergalė. Visi rimti bėgikai pirmą kartą atkreipė į mane dėmesį. Kovojau su varžovais, apie kuriuos dar visai neseniai skaičiau žurnaluose.
– Galima jus išvysti varžybose Lietuvoje?
– Galima, tačiau mūsų šalyje varžybose pasirodau retai, be to, labai sudėtinga jas suderinti su pasirengimu tarptautiniams bėgimams. Galbūt šiemet dalyvausiu Vilniaus maratone. Jame bėgau ir pernai.
– Kiek ilgiausiai galėtumėte išbėgti?
– Sunku pasakyti. Kol kas – 27,5 valandos, nes tiek bėgau be miego Reunjono saloje Prancūzijoje. Artimiausiu metu planuoju apibėgti Tacho ežerą Kalifornijoje. Manau, jog šis mano bėgimas gali būti ilgiau kaip 30 valandų, reikės įveikti apie 280 km.
