Kaip išrinkti geriausią, jei dvi pretendentės 2017 metais buvo nenugalimos?
Graikė Katerina Stefanidi laimėjo visas keturiolika šuolių su kartimi varžybų atvirame stadione, tarp jų ir auksą pasaulio čempionate Londone, kur pagerino Graikijos rekordą – 4,91 m.
M.Lasickienė irgi skynė pergales visus metus, per juos laimėjusi visas 18 varžybų, tarp jų ir pasaulio čempionatą Anglijos sostinėje.
Vis dėlto į sceną atsiimti geriausios žemyyno lengvaatletės prizo šįkart lipo specialiai iš JAV į Vilnių atvykusi 27 metų K.Stefanidi.
24 metų rusė pasveikino graikę su pergale. Dukart pasaulio čempionė bandė nuslėpti nusivylimą ir, reikia pastebėti, jai tai neprastai sekėsi.
„Vilnius sutiko lietumi ir auksiniu rudeniu – įspūdžiai patys šilčiausi, vakaras tiesiog nuostabus. Atmosfera labai šilta, vedėjai labai geri. Nėra apmaudo, kad nelaimėjau, – tvirtino M.Lasickienė. – Tikrai nėra nuoskaudos, nuotaika nesuprastėjo. Buvome tam pasirengę.
Esu labai laiminga dėl Katerinos, ji nusipelnė apdovanojimo, nes visą sezoną buvo stabili. Aš ją sveikinu.“
Prieš 24 metus Prochladne (Rusijoje) gimusi atletė įsiveržė į lengvosios atletikos elitą Marija Kučinos pavarde.
Ji tapo pasaulio čempione 2015 metais Pekine, bet dėl sisteminių Rusijos atletų dopingo ydų iš lengvosios atletikos varžybų diskvalifikavus šios šalies sportininkus, šuolininkė į aukštį net 17 mėnesių praleido be varžybų.
Dėl šios priežasties Marija nestartavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pernai, nors po nemalonios žinios praėjus dviem valandoms varžybose mažame Rusijos miestelyje Žukovskyje per pusšimtį kilometrų nuo Maskvos peršoko į 2,00 metrų aukštį pakeltą kartelę – toks rezultatas būtų garantavęs olimpinį auksą Brazilijoje.
Dėl bausmės Rusijos lengvosios atletikos rinktinei, kurios per šimtą narių per pastaruosius kelerius metus buvo pagauti dėl dopingo (tarp jų ir buvęs M.Lasickienės vaikinas šuolininkas į aukštį Vadimas Vrublevskis), ji nespėjo atgauti teisės varžytis ir šių metų pradžioje vykusiame uždarų patalpų Europos čempionate Belgrade, kur auksą iškovojo Airinė Palšytė.
M.Lasickienė panašiu metu atšoko vestuves su V.Lasicku – „Eurosport“ kanalo Rusijoje teniso komentatoriumi, kurio senelis yra iš Alytaus rajono ir kuris iki šiol turi giminių Dzūkijoje bei Kaune.
V.Lasickas pats eteryje prisistato Vladu Taševu – sako, kad slapyvardį prilipdė Rusijos radijuje, nes Lasickas būtų pernelyg neįprasta rusų ausims.
Tačiau tuo pat metu 36 metų rusas didžiuojasi savo lietuviškosios kilmės dalimi ir įtikino savo garsiąją žmoną priimti lietuvišką pavardę.
Antraštėse jau būdama nebe Kučina, o Lasickienė, lengvaatletė perėjo per sudėtingą, bet pergalingą sezoną, paženklintą asmeniniu rekordu – 2,06 cm – Deimantinės lygos varžybose Lozanoje.
Ji tapo pirmąja neutralia lengvaatlete pasaulio čempione Londone, kur teisę varžytis gavo tik 19 rusų, įrodžiusių, jog laikosi tarptautinių antidopingo taisyklių.
Londone M.Lasickienė stebėjo ir klausėsi, kaip jos garbei kyla ne Rusijos, o Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) vėliava ir skamba IAAF himnas.
„Buvo sudėtinga dėl neutralaus statuso, dėl įvairių kalbų, įvairių nuomonių, – sakė M.Lasickienė. – Fiziškai irgi buvo sunku, nes startas sekė startą, jų buvo daug.
Dar ir nauja pavardė. Man pačiai nauja girdėti: Lasickienė. Bet tai man priduoda jėgų.
Galiausiai atsiminimai liks geri: kelis kartus pagerinau asmeninį rekordą, pasiekiau geriausią sezono rezultatą pasaulyje, apgyniau pasaulio čempionės titulą – viskas nuostabu.“
-
– Ar jums patinka jūsų naujoji pavardė? – paklausėme M.Lasickienės.
– Žinoma (juokiasi). Dar ne visi įprato, kartais netaisyklingai ištaria. Tačiau mano vyras mane įspėjo, kad taip gali būti, tad buvau pasiruošusi, dabar visą gyvenimą taip bus.
Tai nuostabu, gaunu dar daugiau dėmesio. Jau įpratau. Man puiku su šia pavarde gyventi, sportuoti, šokinėti.
– Vis dėlto visi jus žinojo kaip Mariną Kučiną. Kokių sunkumų kyla dėl naujos pavardės?
Buvo visko, įvairių įkalbinėjimų, bet aš likau prie savo ir pakeičiau pavardę.
– Mano pažįstami pasidalino į dvi puses. Vieni klausė – kodėl, juk buvai tapusi žymi su savo pirmąja pavarde. Kiti sakė, kad pasielgiau teisingai, kad taip ir turi būti.
Žinoma, aš nuo pat pradžių suvokiau, kad ištekėdama imsiu vyro pavardę. Dar visiems neįprasta, kad pavardės galūnė tokia pasikeitusi – tai prideda papildomų klausimų.
Tačiau tai manęs netrikdo. Kaip tik tai suteikia malonumą. Buvo visko, įvairių įkalbinėjimų, bet aš likau prie savo ir pakeičiau pavardę.
– Galbūt viešėdama Lietuvoje susitikote su vyro giminėmis?
– Ne, deja, atvykome tik šeštadienio rytą, o sekmadienio rytą išvykstame – treniruočių procesas yra kruopščiai parengtas, reikia jo laikytis.
Tačiau aš įsitikinusi, kad dar bus laiko kada pasimatyti.
– Kaip jums gyvenimas su vaikinu, kurio šaknys ir pavardė yra lietuviškos?
– Puikiai (juokiasi). Mes mylime vienas kitą, o tai yra svarbiausia. Meilė nežiūri į pavardes (juokiasi).
– Kokia yra jūsų sėkmės paslaptis – jei gerai skaičiuojama, esate laimėjusi jau 27 varžybas iš eilės?
– Aš neskaičiuoju jų. Manau, kad mano paslaptis – treneris (Genadijus Gabriljanas). Jis žino, ko reikia, kad šokčiau taip aukštai. Mūsų tandemas veikia labai darniai.
Man svarbu ir mano šeimos palaikymas, suprantate, kiek prieš tai reikėjo pereiti. Tačiau viską ištvėrėme. Esu dėkinga šeimai. Tai, kad dabar esu čia – ir šeimos nuopelnas.
– Jums sunku varžytis su IAAF, o ne Rusijos vėliava?
– Ne tai, kad sunku, bet nesuprantama ir nemalonu. Galvojau, kodėl pasaulis toks žiaurus, kodėl turiu atsakyti už kitų klaidas.
Aš išugdyta Rusijoje, turiu nešti savo šalies vėliavą ir klausytis Rusijos himno ant pakylos.
Tačiau buvome tam pasirengę. Tokios buvo sąlygos. Tam, kad galėčiau apginti titulą, varžytis, sutikome su tokiomis sąlygomis. Esu įsitikinusi, kad viskas susitvarkys ir viskas bus gerai.
– Airinė Palšytė yra viena jūsų rimčiausių varžovių. Koks judviejų ryšys, ar esate draugės?
– Kai matomės per varžybas, mes sveikinamės, bet nieko daugiau – nesame itin artimos.
– Kokių tikslų turite kitiems metams?
– Pasaulio uždarų patalpų čempionatas ir Europos čempionatas. Reikės būti susitelkus 100 procentų ir dar pagerinti asmeninius rekordus.
– Šiais metais dar pridėjote kelis centimetrus ir dabar jums tik keturių tetrūksta, kad pagerintumėte 30 metų gyvuojantį bulgarės Stefkos Kostadinovos pasaulio rekordą. Ar tai jis – jūsų tikslas?
– Keturi centimetrai – ilgas kelias. Tai yra daug, todėl apie tai negalvoju. Neapkraunu savęs mintimis, tiesiog mėgaujuosi šuoliais.
– Gal per treniruotes esate šokusi 2,10 m?
– Tikrai ne. Per treniruotes mūsų riba yra 1,85 m, nes treniruotės ir varžybos labai skiriasi dėl atmosferos ir nusiteikimo. Per treniruotes nevarau savęs iki rekordų, nes būti treniruočių rekordininke niekam nereikia.
– Ar tiesa, kad treneris neleidžia jums peržiūrėti nesėkmingus šuolius?
– Aš pati nemėgstu žiūrėti, kaip šokinėju. Tai, ką matau vaizdo įrašuose, nesutampa su mano natūraliais pojūčiais. Iš viso nežiūriu savo šuolių vaizdo įrašų ir man taip ramiau. Neanalizuoju savo šuolių, tuo užsiima treneris. Jis kasdien tai daro, o aš jo klausau ir per varžybas atsiduodu visu 100 procentų.
Iš viso nežiūriu savo šuolių vaizdo įrašų ir man taip ramiau.
– Ar tiesa, kad slapta šokote iš lėktuvo su parašiutu?
– Taip. Ne tai, kad paslapčia – tiesiog niekas nežinojo. Tik po šuolio parašiutu pasakiau apie tai treneriui ir tėvams. Supratau, kad jie būtų mane atkalbinėję, bet labai norėjau tai padaryti. Šokau ne viena, o su profesionaliu instruktoriumi. Patyriau laisvo skrydžio jausmą ir adrenalino pliūpsnį, ir tai buvo nuostabu. Šokau vieną kartą, antro karto nebuvo.
