Profesionalų varžybose V.Alekna paskutinį kartą pasirodė prieš dvejus metus Berlyne, kur paleidęs diską toliau nei 61 metras padėjo tašką įspūdingoje karjeroje, nusagstytoje tiek daug titulų.
Tačiau Sidnėjaus ir Atėnų olimpinių žaidynių čempionas bei bronzos medalio Pekino olimpiadoje laimėtojas dar ir šiais metais būdamas 44-ejų sudalyvavo lengvosios atletikos varžybose Palangoje, tarsi primindamas posakį, jog geriems treniruotis nereikia.
Šį rudenį viskas dar labiau pasikeitė, nes buvęs stadionų karalius įžengė į politinę sceną.
Su liberalais į Seimą išrinkto lengvaatlečio vieta dabar parlamento salės paskutinėje eilėje, kur jis rado daugiau erdvės savo dideliam dviejų metrų ūgio kūnui, šalia kito liberalo Gintaro Vaičekausko.
Nors prieš Kalėdas V.Alekna dar ketina pasivaržyti su disko metimo broliais, jis jau atsiėmė paskutinį savo sportinį prizą – praėjusį savaitgalį Palangoje per geriausių Lietuvos lengvaatlečių apdovanojimų šventę jam įteikta Vokietijoje pagaminta disko metiko skulptūra.
„Dabar jau pasitraukiu visiems laikams“, – pranešė V.Alekna, Palangoje stabtelėjęs su 15min pasikalbėti apie naują karjeros etapą, lengvosios atletikos aurą Seime ir jo vietą stadionuose užėmusius atletus.
– Lengvosios atletikos apdovanojimai tapo tarsi jūsų išlydėtuvių vakaru. Ar ir pats jaučiate, kad viskas baigėsi?
– Nežinau, ar kas prisimena, jog po 2012 metų nesėkmingai man susiklosčiusių Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento rinkimų, nutariau grįžti į disko metimo sektorių. Istorija parodė, jog sugrįžimas nebuvo sėkmingas.
Tada dar svajojau apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Galiausiai per ketverius metus įvyko daug pasikeitimų mano gyvenime. Jis privertė baigti sportininko karjerą ir pasirinkti kitą.
Šiais metais dalyvavau kitokiose žaidynėse, kur nebuvo vertinama fizinė galia, nebuvo skaičiuojami metrai ar centimetrai. Kita vertus, tai irgi buvo tarsi žaidynės – tik ne sportinės, o politinės.
– Kaip jaučiatės per pirmąsias dienas politinėje arenoje?
– Labai įsimintina buvo priesaikos diena. Kai tiek daug Seimo narių prisiekia savo tėvynei, su nerimu lauki savo eilės. Kai ji ateina, dar ryškiau suvoki priesaikos žodžius.
Aš pirmą kartą daviau priesaiką – tikrai ilgai tai atsiminsiu.
– Esate įpratęs prie atvirų stadionų, treniruočių erdvių. Nėra ankšta Seimo rūmuose?
– Vis dėlto Seimas irgi susijęs su lengvąja atletika. Juk Seimo rūmai atsirado stadiono vietoje. Kažkada būtent ten buvo pagrindinis Vilniaus lengvosios atletikos stadionas. Pats tų laikų nepamenu, bet yra likusių nuotraukų, kai kurie žymūs lengvaatlečiai, pavyzdžiui, Antanas Vaupšas, ten yra dalyvavę varžybose. Todėl šioje vietoje yra gera aura lengvaatlečiams.
Be to, aš ten gerai jaučiuosi, nes anksčiau esu dirbęs apsaugoje, puikiai žinau visus koridorius, atsarginius praėjimus. Gal man mažiau žinomas naujasis pastatas, bet jokių sunkumų nekyla.
– Kokie iš jūsų darbų sąrašo Seime svarbiausi?
– Sporto sritis man bus pagrindinė – sutelksiu ten savo dėmesį.
Šiuo metu jau yra kuriami įvairių sričių komitetai. Aš ir dar devyni Seimo nariai dirbsime Nacionalinės gynybos ir saugumo komitete.
Taip, tai nėra sportas, bet susiję su karių parengimu, sveikais ir tvirtais vyrais – kažkiek panašios sritys. Žinoma, reikės daugiau sužinoti, esu pasirengęs rimtai gilintis ir įdėti daug pastangų naujose pareigose.
– Kiek liksite susijęs su lengvąja atletika?
– Tam tikros profesijos žmonių nebūna „buvusių“. Didžiąją gyvenimo dalį sportavę žmonės įprastai sportuoja ir likusią gyvenimo dalį – tam, kad kūnas gerai jaustųsi.
Žinoma, daug laiko pratyboms negalėsiu skirti, bet rytais arba vakarais vis tiek pajudėsiu.
Žinoma, daug laiko pratyboms negalėsiu skirti, bet rytais arba vakarais vis tiek pajudėsiu.
Nesportuosiu po dukart per dieną, kaip profesionalai. Manau, kad dažniau judėsiu antrojoje dienos pusėje. Pažiūrėsime, kaip susidėlios dienotvarkė. Kol kas kažką planuoti sudėtinga, treniruotes surengdavau spontaniškai. Nėra sudėtinga, nes vietų sportui Vilniuje jau yra nemažai, tarp jų – lengvosios atletikos maniežas, Vingio parko stadionas.
Pastaruoju metu buvau įnikęs į golfą, gaila, sezonas baigėsi. Tačiau golfas man dabar yra tas sportas, kur norėčiau patobulėti.
– Ar dar paimsite į rankas diską?
– Palangoje gavau paskutinį disko metimo trofėjų, tad disko turbūt nebeimsiu – užteks pažiūrėti į prizą.
Pastaraisiais metais kasmet prieš Kalėdas bandydavau įžengti į sektorių ir pažiūrėti, kiek dar lekia diskas. Susirinkdavome Vilniuje savi – Domantas Poška, Romas Ubartas, Eligijus Ruškys. Iki šiol man neblogai sekdavosi – net laimėdavau varžybas, įveikęs 60 metrų ribą.
Vis galvodavau sau: jei prieš Kalėdas numetu 60 metrų, galiu dar diską pamėtyti.
Šiais metais, jei nebus sniego, prieš Kalėdas vėl surengsime varžybas, ar tiksliau, – disko pamėtymą. Jaučiu, jog 60 metrų niekaip nebeįveiksiu. Todėl tai tikriausiai bus paskutinės mano varžybos.
– Nenorėtumėte susitikti viename disko sektoriuje kartu su savo sūnumi?
– Mūsų diskai dar skiriasi (vyrai svaido 2 kg svorio diską, jaunimas – lengvesnį). Man reikėtų penkerius metus nesitreniruoti, o jam tiek pat laiko pasitreniruoti, kad jėgos apsilygintų.
Tačiau man smagu, kad Martynas tebemėto diską. Jau du sezonus treniruojasi, tobulėja, jo diskas lekia vis toliau. Šaunu – galbūt turės progą ir rimčiau padalyvauti.
– Geriausiais Lietuvos lengvaatlečiais šiemet išrinkti Andrius Gudžius ir Airinė Palšytė. Ar šie sportininkai dabar ir yra lengvosios atletikos veidas?
– Prisimename, kad Andriaus situacija šiemet nebuvo paprasta. Po traumos jis pasiekė maksimaliai gerą rezultatą olimpinėse žaidynėse.
Airinė puikiai pasirodė Europos čempionate, bet jai nepasisekė taip pat gerai startuoti olimpinėse žaidynėse. Tačiau ši sportininkė sulig kiekvienu startu įgauna vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Manau, kad tokio lygio atletams sudėtinga gerai pasirengti trejoms svarbioms varžyboms per metus. Sakyčiau, jog verta būtų susitelkti vienam startui – tada rezultatas būtų kitoks.
– Per apdovanojimus Palangoje trumpam prisėdote prie A.Gudžiaus. Ką galvojate apie savo įpėdinį – jis trečius metus išrinktas geriausiu šalies lengvaatlečiu, nors svarbiausiose varžybose dar neišpildė savo ambicijų.
– Andrius ir pats supranta, kad žymiai geriau jaustųsi, jei būtų laimėjęs kokį nors medalį – nesvarbu, Europos čempionate ar kitose rimtose varžybose.
Olimpinėse žaidynėse jis buvo dvyliktas – turbūt ši pozicija jo netenkina.
Kalbėjau su Andriumi, jis nusiteikęs labai gerai. Buvo surengęs treniruoklių stovyklą Portugalijoje, sakė, kad diskas lekia pakankamai toli (apie 66-67 metrus). Matyti, jog jis nusiteikęs kitą sezoną mesti labai toli.
Dabar tam gera proga, nes disko metikų karta keičiasi. Daug pastarųjų metų dominavęs 32 metų Robertas Hartingas kankinasi dėl traumų, iškilo šešeriais metais jaunesnis jo brolis Christophas, tapęs olimpiniu čempionu.
Piotro Malachowskio rezultatai jau eina žemyn. Ateina nauja karta, o su ja Andrius tikrai turi galimybių galynėtis ir daugumą varžovų – nugalėti.
Ateina nauja karta, o su ja Andrius tikrai turi galimybių galynėtis ir daugumą varžovų – nugalėti.
– Šiuo metu vyksta geriausio Lietuvos sportininko rinkimai, kuriuos esate laimėjęs keturis kartus (2000, 2004, 2005 ir 2006 metais). Kas šiemet labiausiai nusipelno šio titulo?
– Didelio pasirinkimo turbūt nebus, o didžiausi pretendentai yra olimpinėse žaidynėse medalius iškovoję sportininkai.
Irkluotojai priskirti prie komandų, tad aiškus favoritas tarp vyrų lieka Aurimas Didžbalis. Sunkioji atletika ilgai laukė šios valandos.
Bendrai Lietuvos sportui tai buvo geri metai. Aišku, olimpinėse žaidynėse kai kuriuos medalius iškovojo ne tie, kuriems buvo prognozuota sėkmė. Jei dar būtų pavykę laimėti favoritams, būtų fantastika. Tačiau ir dabar neblogai.
