Mantą Strolią po paskutinio starto traukia namai: „Svetur geri pinigai, bet viduje – tuščia“

Tai buvo paskutinis iš devynių Pjongčange startavusių lietuvių pasirodymų.

Tiesa, M.Strolios startas 50 km slidinėjimo rungtyje baigėsi be finišo, nes teisėjai sustabdė lietuvį distancijos pabaigoje, kai jį ratu aplenkė lyderiai.

Iivo Niskanenas iškovojo pirmąjį aukso medalį Suomijai šiose olimpinėse žaidynėse, bendro starto lenktynėse galingu finišu įveikęs rusą Aleksandrą Bolšunovą. Bronza atiteko kitam rusui Andreju Larkinui.

Tai buvo pirmasis kartas per 11 slidinėjimo varžybų, kai Norvegija liko be medalio. Johannesas Klaebo nusprendė nesivaržyti šioje trasoje ir grįžo į Norvegiją, nors turėjo progą tapti vieninteliu olimpiečiu Pjongčange, laimėjusiu 4 aukso medalius.

M.Strolia į apdovanojimus tikrai nepretendavo, bet jis buvo išsikėlęs viltį baigti varžybas. Trūko nedaug, o ar bus galimybė pasivaržyti vėl tokio lygio lenktynėse 31 metų lietuvis dar nenusprendė – jo mintyse ne vien sportas, bet ir noras kitaip prisidėti prie šalies slidinėjimo.

– Mantai, kaip vertinate paskutinį savo startą olimpinėse žaidynėse?

– Pagal važiavimą viskas buvo gerai, net prieš startą patikrinau pulsą – rodė 120, tai reiškia, kad adrenalinas jau slypi kūne ir kažkas vyksta. Pradėjau pakankamai lengvai, o ir grupė per stipriai nevažiavo. Po pirmųjų kalnų važiavau solidžiai, nes buvau grupės viduryje. Tik leidžiantis nuo kalnų pastebėjau, kad kiti turi pranašumų – grupė išsitampė.

Vytauto Dranginio/LTOK nuotr./Mantas Strolia

Supratau, kad nerealu varžytis su geriausiais, kuriems nusileidau ir kitose rungtyse. Tad nusprendžiau numesti tempą ir palaukiau, kol pasivys mano lygio varžovai. Taip ir buvo, atvažiavo vienas britas, porą australų. Važiavau gerai, bet ėmė stigti oro.

Iškart įspėjau trenerius, kad slidės dirba gerai, tik slysta silpnokai. Sutarėme, kad pakentėsiu ir keisime slides po dviejų ratų. Slides pasikeičiau ir viskas klostėsi neblogai. Važiavau pagal savo galimybes, stengiausi laikyti tempą, kad pabaigčiau distanciją ir nebūčiau aplenktas ratu.

Išėjo teisėjas ir pasakė: čia kovoja dėl aukso, gal nerizikuokime, leiskime jiems tvarkingai pabaigti.

Tačiau, gal atšalo oras, slidės tarsi sustojo – galbūt dėl oro taip nutiko visiems, bet ištvermingesniems slidininkams tai mažiau atsiliepė, skirtingai nei man, nes aš labiau pasikliaunu jėga ir greičiu. Mano tempas krito, nepastebėjau, kaip lyderiai priartėjo ratu.

Buvo likę gal du pakilimai iki paskutinio rato, kurį jau būčiau pabaigęs ramiai. Tačiau išėjo teisėjas ir pasakė: čia kovoja dėl aukso, gal nerizikuokime, leiskime jiems tvarkingai pabaigti.

- Anksčiau po kitų rungčių atrodydavote labiau pavargęs. Šįkart turėjote išsaugojęs daugiau jėgų, nors distancija ilgesnė?

– Buvo likę jėgų, nes tai – kitokia distancija. Čia negalėjau pradėti visa energija, kad nebūčiau sustojęs. Mano komandos draugas Modestas Vaičiulis, trenerė ir gydytoja mane maitino skirtinguose distancijos taškuose, kad išlaikyčiau energiją.
Tai buvo maistas skystu pavidalu – sportiniai gėrimai, turintys angliavandenių ir mineralų, kad nesutrauktų raumenų ir suteiktų energijos. Viskas buvo gerai, tiesiog pritrūko laiko – gal kokios minutės.

Vytauto Dranginio/LTOK nuotr./Mantas Strolia

– Ar slides keisti yra įprasta tokiose distancijose?

– Taip, 50 km rungtyje galima keisti du kartus. Šįkart oras atšalo, tad komandos, kurios turėjo daugiau tepėjų, informavo ir kitus, kad kiti galėtų prisitaikyti. Kurį laiką nekeitėme slidžių, nes tai užtrunka 15-20 sekundžių. Paklausiau ir nekeičiau, nes visada gali būti ir blogiau.

Kai pašalo, sniegas išsausėjo, susidarė tarsi vandens plėvelės. Bet oro sąlygos buvo visiems vienodos, tiesiog žaidimo taisyklės keičiasi – pakilimai tampa ilgesni.

– Po pirmųjų žaidynių Vankuveryje padarėte aštuonerių metų pertrauką ir vėl startavote čia. Ar bus ir trečiosios olimpinės žaidynės?

– Sunku pasakyti. Seniau tikrai negalvojau apie šias žaidynes, nes labiau norėjau padėti pasiruošti jaunesniems sportininkams ir įrodyti, kad galima būti pasiruošusiam įvairiomis galimybėmis. Dabar žiūrėsime – svarbiausia perduoti žinias jaunimui, o tada matysime.

Uždirbu pinigus, bet nieko nesukuriu, nepadedu saviems. Norisi kažką grąžinti.

– Grįšite dirbti į Angliją ar liksite Lietuvoje?

– Pastaruoju metu dažnai grįždavau į Lietuvą ir bendradarbiavau su šalies slidinėjimo asociacija. Mano tikslas – padėti saviems.

Tiek metų dirbau ir mokiau kitus. Nors svetur moka pinigus, ir moka gerus pinigus, viduje kažkaip tuščia. Uždirbu pinigus, bet nieko nesukuriu, nepadedu saviems, nors man padėjo Lietuvoje, valstybė investavo į mane. Norisi kažką grąžinti.

– Galbūt pakeisite savo mamą Kazimierą Strolienę rinktinės trenerio pareigose?

– Kol kas tokių minčių nėra, tiesiog sportuoju ir pasakau savo nuomonę.

Vytauto Dranginio/LTOK nuotr./Mantas Strolia

– Kaip įvertintumėte savo visų rungčių rezultatus Pjongčange?

– Rezultatai – pagal save. Pirmojoje skiatlono rungtyje įveikti 30 km man pakišo koją pasirengimas sprintui. Buvau išvystęs galią ir jėgą, galėjau pabandyti lygintis su lyderiais. Bet po 30 km neatsigavau ir pasirodžiau prastai. Dėl sprinto buvau apleidęs distancijas, kurios reikalauja daugiau ištvermės, tad 15 km ir 50 km rungtyse kažko pernelyg nesitikėjau.

O komandiniame sprinte buvo sunku kovoti, nes kitos šalys per aštuonerius metus pakėlė savo lygį. Vis dėlto džiaugiausi, kad startavau, galbūt tai įkvėps jaunus slidininkus pasirodyti geriau. O aš savo užduotį atlikau – atstovavau Lietuvai visose penkiose rungtyse.

– M.Vaičiulis nėra visiškai tikras dėl karjeros perspektyvų. Ką jūs galvojate apie Lietuvos slidinėjimo ateitį?

– Visada ateina laikas pagalvoti apie asmenines perspektyvas, pasirūpinti savo šeima, būstu. Mūsų sportas nėra pajėgus tai užtikrinti, tad natūralu, kad norėdamas sportuoti ir tobulėti Modestas rūpinasi ir finansine padėtimi. Sunku kalbėti už jį, bet galbūt jis suderins abu dalykus.

Lietuvos slidininkų rezultatai Pjongčange