D.Stagniūno širdis ledo arenoje dabar plaka už Kavitą Lorenz.
22 metų vokietė, ant Pjongčango ledo šokusi poroje su Joti Polizoakiu, yra priežastis, kodėl lietuvis atskrido kelioms dienoms į Pietų Korėją.
D.Stagniūnas baigė karjerą prieš ketverius metus, praėjus vos porai mėnesių po debiuto olimpinėse žaidynėse Sočyje. Tada jis paaiškino, kad dėl traumų nebegali čiuožti profesionaliai ir palinkėjo sėkmės savo partnerei I.Tobias čiuožiant su nauju partneriu.
Dabar D.Stagniūnas pasirodo ant ledo Detroite, treniruodamas vaikus ir pats žaisdamas ledo ritulį savo malonumui.
Olimpiniai šokiai ant ledo liko nuostabus reginys, kuriame antradienį jis plojo dėl Kanados poros Tessos Virtue ir Scotto Moir'o aukso triumfo, o pats apkabino šešioliktąją vietą užėmusią Vokietijos čiuožėją.
– Deividai, vėl esate olimpinėse žaidynėse, tik šįkart ne dalyvis, o žiūrovas. Kuriame vaidmenyje geriau jaučiatės? – 15min paklausė D.Stagniūno.
Ji labai gera draugė, graži, gražiausia pasaulyje.
– Kai buvau sportininkas, buvo daugiau susikaupimo, turėjau būti geriausiame savo atletiniame lygyje, o dabar aš tarsi atostogose, jaučiuosi ramiai.
Atvažiavau palaikyti savo draugės, kuri atstovauja Vokietijai. Ji ką tik pračiuožė, esame patenkinti, aš – laimingas.
– Iki šiol negirdėjome apie jūsų naują draugę. Kada įsižiebė nauja meilė?
– Taip, nauja meilė (šypsosi). Draugaujame gal apie metus. Ji labai gera draugė, graži, gražiausia pasaulyje (vėl šypsosi).
Ji taip pat čiuožėja, Pjongčange startavo tokioje pat rungtyje, kaip ir aš prieš ketverius metus. Tik ji mane jau „išdūrė“: komandinėse dailiojo čiuožimo varžybose ji užėmė septintą vietą Pjongčange, o porų varžybose šiandien – šešioliktą. O aš ir Isabella Sočyje buvome septyniolikti.
Kavita treniruojasi Mičigano valstijoje, Detroite, kur aš dirbu treneriu. Susitinkame ant to paties ledo, kasdien matomės ir kartu gyvename. Visur esame kartu.
– Prieš tai jūs labai ilgai draugavote su kita čiuožėja amerikiete Madison Chock, kurios partneris gyvenime ir ant ledo Pjongčange yra Evanas Batesas. Kodėl išsiskyrė jūsų keliai?
– Nieko neatsitiko, tiesiog mes jauni – nieko tokio. Linkėjau jai sėkmės šiose olimpinėse žaidynėse, kad gerai pračiuožtų.
Tačiau … Mes buvome jauni. Išsiskyrėme ir tiek.
– Ar palaikote ryšius su savo partnere ant ledo Isabella Tobias?
– Taip, labai palaikau. Ji treniravosi toje pačioje čiuožykloje, kaip ir aš, tad kasdien matydavau. Ir dabar, prieš išvažiuodamas į Pjongčangą, mačiau, kai ji buvo atėjusi į čiuožyklą.
Ji irgi baigė savo sportinę karjerą, nes viskas susiklostė nekaip.
Tačiau mes bendraujame, ji tikra šaunuolė. Praėjusią vasarą dalyvavau jos vestuvėse. Tai buvo tiesiog „vau“ vestuvės – tokiose dar nebuvau dalyvavęs. Jos vyko Detroito teatre, kuris buvo specialiai pritaikytas šventei. Jos vyras iš turtingos šeimos, labai šaunus bičas, tikrai esu už juos laimingas. Viskas buvo taip prašmatnu ir aukštos klasės, kad turbūt tokiose įspūdingose vestuvėse nebeteks dalyvauti niekada. Nebent mano pranoks (juokiasi).
– Isabella Tobias buvo iškovojusi olimpinį kelialapį atstovaudama Izraeliui, bet jos partneris Ilja Tkačenko negavo Izraelio pilietybės, todėl jie nesivaržė Pjongčange. Tikriausiai I.Tobias guodėsi dėl to?
– Be abejo, be abejo. Apmaudu, nes geri sportininkai, o varžybose norisi matyti aukšto lygio čiuožėjus. Jie buvo stipriausia Izraelio pora. Manau, kad ir čia jie būtų kovoję dėl aukštų vietų.
– Dabartinė stipriausia Lietuvai atstovaujanti pora irgi yra tarptautinė. Saulius Ambrulevičius šoka ant ledo su Alisson Reed. Kaip manote, kokias galimybes gauti Lietuvos pilietybę turėtų kita amerikietė po to, kai ne taip, kaip tikėjomės, baigėsi I.Tobias istorija?
– Aš tikrai nežinau. Linkiu, kad tai būtų įmanoma. Visada sakiau, kad jei būtų aukšto lygio Lietuvos čiuožėjų, būčiau čiuožęs su lietuve be klausimų. Būtų gera kalbėtis ta pačia kalba, jausti tą pačią kultūrą ir atstovauti Lietuvai. Dėl Sauliaus nežinau, bet linkiu jam sėkmės.
Buvo depresija po olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato. Tikrai nenorėjau baigti čiuožėjo karjeros.
– Kaip jums dabar klostosi, kai karjera nutrūko, o jūs pradėjote dirbti treneriu Detroite ir mokyti jaunus čiuožėjus?
– Iš tiesų buvo depresija po olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato. Tikrai nenorėjau baigti čiuožėjo karjeros. Gydytojai, tarp jų olimpinės rinktinės tuometinis daktaras Dalius Barkauskas, mane lamdė ir bandė atstatyti, nes jaučiau didelius skausmus.
Aš supratau, kad noriu kitus 40 metų vaikščioti normaliai. Olimpinės žaidynės buvo mano aukštuma, kokią esu pasiekęs.
Mielai būčiau dalyvavęs ir čia, Pjongčange, galbūt ir dar kitose olimpinėse žaidynėse, nes dabar man 32-eji, galėčiau čiuožti ir būdamas 36-erių, kodėl gi ne. Tačiau sveikata tikrai nebeleido man toliau varžytis.
– Nebeturite minčių sugrįžti ant profesionalų ledo?
– Ne. Tiek praleidus laiko nesivaržant... Yra daug jaunesnių sportininkų, kurie iškart aplenkia, jei nors trumpam pramiegi. Būtų tikrai sudėtinga sugrįžti ir pakilti į viršūnę, nes matau pats, koks čia aukštas lygis.
Aš ateinu ryte su kava, smagiai pabendraujame su vaikais.
Be to, man sekasi būti treneriu. Dirbu daug, bet nesiskundžiu, nes myliu savo darbą. Treniruoju įvairaus amžiaus vaikus. Padedu ir Marinai Zujevai, kai ji išvažiuoja į varžybas, tenka padirbėti su stipriomis jaunimo poromis. Padedu, kiek galiu. O su savo auklėtiniais dirbu be galvos skausmo – man nereikia važiuoti į varžybas.
Aš ateinu ryte su kava, smagiai pabendraujame su vaikais. Man patinka su jais bendrauti, pamokyti ne tik čiuožimo, bet ir gyvenimo paslapčių, čiuožimo etikos. O iš visos Amerikos gal tik vienas procentas patenka į aukščiausią lygį. Bet kai pradedi treniruoti nuo mažų dienų, po to jie pereina pas kitus trenerius, kurie užsiima su aukštesnio meistriškumo čiuožėjais. O mano darbas man puikiai sekasi, galiu sau leisti ir atskristi čia, į Korėją, paatostogauti.
Svarbiausia, kad dabar esu sveikas. Jau nieko neskauda. Pernai vasarį Vilniuje, Medicinos diagnostikos centre, man padarė kelio operaciją. Po jos dar ilgokai skaudėjo, visiškai skausmo nebejaučiu gal tik nuo šių metų pradžios. O nugarą iki šiol paskauda, kaip ir ranką nuo visų pakėlimų šokant. Toks sportininko gyvenimas, tam aukoji visą savo sveikatą.
Svarbiausia, kad dabar esu sveikas. Jau nieko neskauda.
Tik žvalgausi kitos gyvenamosios vietos. Dabar dirbu Detroite, kur labai šalta. Nors tai geras miestas, manau, netrukus reikės keisti aplinką.
– Ten, kur šilčiau?
– Taip, ten, kur šilčiau, nes šiluma kaulų nelaužo (juokiasi).
– Kuri pora šiose žaidynėse paliko ryškiausia įspūdį?
– Aš žaviuosi visais čia dalyvaujančiais čiuožėjais, labiausiai aukso verti mano draugai iš Kanados Tessa Virtue ir Scottas Moiras (Kanados pora iškovojo dar vieną aukso medalį ir komandinėse varžybose bei papildė 2010 m. Vankuveryje laimėto aukso ir 2014 m. Sočyje iškovoto sidabro kolekciją).
Tačiau ryškiausią įspūdį man, be abejo, paliko Kavita Lorenz ir Joti Polizoakis (šypsosi).
