Naujiena apie diskvalifikaciją neatėmė ramybės
Net ir būdami ryškūs turnyrai favoritai, rusai turėjo parodyti charakterį sekmadienį, kai aplinkybės nesiklostė jų naudai.
Rytas Pjongčange rusams prasidėjo žinia, kad Tarptautinis olimpinis komitetas palieka diskvalifikaciją visai rinktinei ir neleis išskleisti Rusijos vėliavos per žaidynių uždarymą.
„Stengėmės ramiai į tai pažiūrėti, – tvirtino Rusijos rinktinės treneris Olegas Znarokas, rungtynių rytą žaidėjams pasirodęs ypač ramus, nors pats po finalo pripažino, – Mano ramybė buvo tik kaukė. Žinoma, aš nervinausi“.
Paskutinė olimpinių žaidynių diena fiksavo ir prasčiausią visų laikų Rusijos olimpiečių pasirodymą – iki ledo ritulio finalo tik vienas aukso medalis buvo jų kraityje Pjongčange, laimėtas 15-metės čiužėjos Alinos Zagitovos.
O.Znarokas: Mano ramybė buvo tik kaukė. Žinoma, aš nervinausi.
Be ledo ritulio rinktinės medalių praplaukiusių pastarųjų trejų olimpinių žaidynių Turine, Vankuveryje ir Sočyje fiasko šešėlis turėjo slėgti Rusijos žaidėjų galvas, kaip ir rezultatas šio finalo trečiojo kėlinio pabaigoje, kai rusai buvo atsilikę 2:3 likus žaisti vos porai minučių ir aikštėje turint vienu žaidėju mažiau.
Tačiau jie išlaisvino galvas ir mintis, nusimetę šalmus po auksinio įvarčio per pratęsimą, kai greitai ir šaltakraujiškai išnaudojo savo žaidėjų kiekio pranašumą aikštėje ir išplėšė pergalę 4:3.
Seniai Šalčiai šeimininkavo tribūnose
Nors viso ledo ritulio turnyro metu tribūnose akivaizdžiai trūko žiūrovų, finale 10 tūkst. vietų Gingnano arena buvo beveik pilna, su Lietuvos slidininkais Modestu Vaičiuliu ir Marija Kaznačenko taip pat.
Apie pusę sirgalių sudarė rusai, triukšmingai palaikę savo tautiečius. Keli Seniai Šalčiai, snieguolės, didelė merginų palaikymo grupė nuspalvino tribūnas, bet buvo ir tokių, kurie vilkėjo nebeegzistuojančios valstybės SSSR marškinėlius.
Angliški užrašai „Russia in my heart“ (Rusija mano širdyje) ir skanduotė „Red mashine“ (Raudonoji mašina) pynėsi su rusiškomis dainomis ir šūksniais „Vperiod, Rosija“ (pirmyn Rusija) ir „Šaibu, šaibu“.
Arena sprogo nuo triukšmo po rusų įvarčių, ir džiaugėsi kukliau, kai atrakinti vartus tris kartus pavyko Vokietijos ledo ritulininkams – juos palaikė mažiau nei pusšimtis tautiečių.
Tačiau paskutiniai juokėsi rusai, ypač ta grupelė, kuri aukštai tribūnose laikė plakatą: „Kirilai, išpildyk mūsų kaprizą“.
Būtent Kirilas Kaprizovas įmušė auksinį įvartį per pratęsimą ir padovanojo Rusijos ledo rituliui olimpinių čempionų titulą, kurio šalis nematė dvidešimt metų.
Vokiečių pokštas vos nevirto realybe
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė Galijoto kova prieš Dovydą. Olimpinėse žaidynėse nerungtyniaujant NHL žaidėjams, rusai, kurių įkurtas KHL čempionatas pilnas aukščiausio lygio ledo ritulio žvaigždžių, buvo laikomi ryškiais turnyro favoritais.
Juo labiau, kad šįkart į žaidynes atvyko susižaidusi komanda, 15 žaidėjų pakvietusi iš Sankt Peterburgo SKA ir 8 iš Maskvos CSKA – dviejų geriausių KHL klubų. Be to, Rusija turėjo du pripažintus lyderius – Ilją Kovalčiuką ir kapitoną Pavelą Dačiuką.
„Su NHL žaidėjais, ar be jų, – medalis yra toks pats“, – favoritų etiketės kratėsi Rusijos rinktinės gynėjas Slava Vojnovas, pelnęs pirmąjį mačo įvartį pirmojo kėlinio pabaigoje.
Vokietija net nepateko į Sočio žaidynes prieš ketverius metus, tačiau jų drąsus žygis Pjongčange nėra toks atsitiktinis, koks galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Vokiečių branduolys kartu žaidė olimpinėse atrankos varžybose ir pasaulio pirmenybėse pagal tą pačią sistemą trejus metus vadovaujant treneriui Marco Sturmui.
Vokietijos rinktinei Pjongčange irgi trūko kelių NHL žaidėjų, bet iš savo šalies klubų – Miuncheno „Red Bull“, Manheimo „Adler“, Niurnbergo „Thomas sabo Ice Tigers“ ir kitų Vokietijos ekipų atvykę ledo ritulininkai sulipo į tvirtą kumštį.
Vokiečių skrydis prasidėjo 2016 metais per olimpinį atrankos turnyrą Latvijoje, kur jie patraukė iš kelio šeimininkus.
Į žaidynes žaidėjai atvyko, socialiniame tinkle sukurtai grupei suteikę drąsų pavadinimą „Misija – auksas“. Iš pradžių tai atrodė kaip pokštas, bet Vokietija prasibrovė į atkrintamąsias varžybas, o jose eliminavo Švediją ir trejų pastarųjų olimpinių žaidynių čempionę Kanadą.
Iki šiol tik dviem medaliais – 1930 metų pasaulio pirmenybių sidabru ir 1976 metų olimpinių žaidynių bronza – galėję pasigirti vokiečiai iškovojo vertingiausią apdovanojimą per savo ledo ritulio istoriją.
Jie buvo labai arti dar aukštesnės prabos medalio. „Tai buvo beprotiška, kai kaip viskas apsivertė. Likus dviem minutėms iki trečiojo kėlinio pabaigos mes pirmavome ir dar turėjome žaidėjų pranašumą. Tačiau toks sportas“, – krimtosi puolėjas Marcusas Kinkas.
Treneriui paskambino Vladimiras Putinas
Būtent trečiojo kėlinio pabaigą buvo paklaustas ir Rusijos rinktinės strategas A.Znarokas, kurio ūsai turėjo pražilti dar labiau kritiniu favoritams metu.
„Sprendimus reikėjo priimti per dalį sekundės. Bet viskas susiklostė sėkmingai, – sakė mažakalbis treneris, šį mačą pavadinęs svarbiausiu per savo gyvenimą. – Mes buvome tikra komanda, visi už vieną ir vienas už visus.“
Šis aukso medalis labai daug reiškė Rusijai, kurios prezidentas Vladimiras Purtinas iškart po mačo paskambino A.Znarokui. „Buvo malonu, – vėl trumpai atsakė Rusijos rinktinės treneris – Tarnauju tėvynei.“
Dalį savo olimpinių kompleksų ir aukso alkį galiausiai numalšinusi Rusija šventė titulą, kurio taip ilgėjosi – pastarąjį kartą olimpine čempione ji buvo 1992 metais, kai komanda irgi vadinosi ne Rusija. Tada tai buvo Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), turėjusi savo sudėtyje Darių Kasparaitį.
