M.Vaičiulio kraujo išsiurbusi erkė į žaizdą suleido nuodų, kurie ilgam sustabdė slidininko karjerą.
Būdamas 20-ies jis debiutavo 2010 m. Vankuverio olimpinėse žaidynėse, kitais metais startavo pasaulio čempionate Osle ir jautė, kad gali atlikti proveržį ant slidžių ir parodyti aukštesnius rezultatus 2014 m. Sočyje, tačiau ten taip ir nenukeliavo.
„Vasarą mane užklupo liga, įgėlė erkė ir tada man buvo Laimo liga. Teko sustabdyti sporto karjerą“, – paprastai paaiškino 28 metų slidininkas, startuosiantis penktadienį prasidėsiančiose Pjongčango olimpinėse žaidynėse.
Iki to nelemto įvykio erkių įkandimai jam buvo įprastas dalykas, nes jis gimė ir augo Ignalinoje.
Įgėlė erkė ir tada man buvo Laimo liga. Teko sustabdyti sporto karjerą.
„Gyvenu mieste, prie kurio vien gamta, ežerai. Man įprasta eiti į mišką uogauti ar grybauti. Negalvoju, kad miške ar pievoje tyko erkė, o jei tokią atrasdavau, nusisegdavau ir eidavau toliau. Ir tąkart iškart nepajutau nieko, kol kardiograma parodė“, – pasakojo M.Vaičiulis.
Pavojinga liga sutrikdė kylančio slidininko širdies ritmą. Jam teko atlaikyti gąsdinančius širdies plakimo šuorus ir pasikliauti vaistais.
Tris savaites kiekvieną rytą M.Vaičiulis prisistatydavo ligoninėje, kad jam būtų suleistos antibiotikų ampulės.
Gydytojai uždraudė sportuoti.
Po ligos tapo mokytoju
„Tai buvo skaudu girdėti, nes mačiau, kaip Modestas dega noru. Tik dėl tokios smulkmenos jis buvo išmestas už borto“, – prisiminė kitas Lietuvos slidininkas Mantas Strolia.
Su M.Vaičiuliu drauge jis užėmė 18 vietą Vankuverio žaidynių komandinio sprinto rungtyje, bet tuomet jų keliai išsiskyrė.
M.Strolia pasirinko emigranto kryptį ir pradėjo mokyti britus važinėti riedslidėmis.
Lietuvoje likęs M.Vaičiulis susigrūmė su liga ir bandė gyventi be sporto.
„Stengiausi labai neliūdėti, nes jaučiau, kad galiu prarasti gyvenimą, – pasakojo M.Vaičiulis. – Susitelkiau į kitus dalykus. Susiradau darbą – tapau fizinės kultūros mokytoju.
Palaikydamas draugiją vaikams ir žaisdamas krepšinį, futbolą, pradėjau vėl pats judėti. Negulėjau lovoje, bet truputį vis sportavau. Laikas praėjo pakankamai greitai ir aš galėjau tęsti karjerą.“
Po Laimo ligos išgijęs slidininkas vėl galėjo užsiimti sportu, kurį pamilo dar vaikystėje. Jo mama Dalia Vaičiulienė, buvusi slidininkė, treniravo sūnų, iki kol jam suėjo 15 metų.
„Ignalinoje puikus oras, čia labai gera slidinėti, todėl ir pamėgau šį sportą. Gera būti gamtoje, įkvėpti tyro oro, nereikia sėdėti vienoje uždaroje patalpoje“, – sakė M.Vaičiulis.
Jis grįžo į trasas prieš Sočio žaidynes, tik į jas olimpinis traukinys jau buvo nurūkęs. Pastaruosius kelerius metus M.Vaičiulis treniravosi intensyviai ir greitai išsikovojo olimpinį bilietą – antrajam Pjongčange startuosiančiam slidininkui M.Stroliai teko ilgiau pakovoti, kad pačiuptų antrąjį kelialapį, į kurį pretendavo dar keli Lietuvos slidininkai.
Kaip slidinėti be sniego?
Nedaug progų užšokti ant slidžių šią žiemą mūsų šalyje, net ir Ignalinoje, kur pusnys styro tuo pat metu, kai Vilniuje viskas ištirpę.
Todėl po ant riedučių praleistos vasaros slidininkai laukia, kai jos pabaigoje prasideda stovyklos ir varžybos Latvijoje bei Estijoje, o rugsėjį jau galima keliauti treniruotis į kalnus.
„Žiemos prastos, sniego beveik nėra, be natūralaus sniego beveik neįmanoma sportuoti, todėl ir tenka praleisti tiek laiko užsienyje“, – sakė M.Vaičiulis, per sezoną apie penkis mėnesius praleidžiantis svetur.
Jo mėgstamiausias miestas treniruotėms yra Davosas, Alpių kalnų pusantro kilometro aukštyje įsikūręs Šveicarijos miestas, o mėgstamiausia varžybų vieta – Drezdenas (Vokietija).
Jei žmogų 500 eurų tenkina, tai patys pagalvokite – ar tuo džiaugtis.
Maža paslaptis, kad slidininkai nėra daugiausiai uždirbantys atletai. Net ir mėgstamiausias M.Vaičiulio visų laikų slidininkas charizmatiškasis norvegas Petteris Northugas nėra milijonierius, nors ir tapęs 13 kartų pasaulio čempionu.
„Įdomus klausimas, – paklaustas, ar jaučiasi deramai įvertinamas už pratybose įdedamas pastangas, susimąstė M.Vaičiulis. – Sportas man lyg ir yra darbas. Vien sportuoti ir nieko negauti būtų sunku. Kol mokaisi mokykloje ar universitete, galvosūkių nekyla, nes sportą įmanoma derinti su studijomis, vėliau gauti diplomą.
Bet metai bėga – pabaigti mokslus ir negauti visiškai pajamų būtų graudu. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ar Prancūzijoje, sportininkai įsidarbina kariškais ar policininkais. Jie treniruojasi ir kartais atstovauja savo šaliai atitinkamose varžybose. Pas mus – viskas sunkiau. Jei žmogų 500 eurų tenkina, tai patys pagalvokite – ar tuo džiaugtis?“
Nors stovyklos užsienyje vyksta vaizdingose vietovėse ir už jas moka slidinėjimo asociacija, yra ir kita medalio pusė – atletai daug mėnesių nemato artimųjų.
„Darbas sunkus, o pinigai nėra dideli. Daug geriau kur nors išvažiuoti, padirbti kelis mėnesius ir uždirbti tiek pat, kiek čia gaunu per visus metus“, – neslėpė M.Vaičiulis, pats kelis mėnesius uždarbiavęs Norvegijoje.
Darbas sunkus, o pinigai nėra dideli.
Pjongčange M.Vaičiulis startuos trijose rungtyse: sprinto, komandinio sprinto ir 15 km laisvuoju stiliumi.
Daugkartinis šalies ir Baltijos varžybų čempionas, kurį treniruoja Kazimiera Strolienė, nesidairo į konkrečią poziciją Pietų Korėjoje, tiesiog tikisi ten iš savęs išspausti tiek, kiek įmanoma.
„Svarbiausia, kad jis nepasidavė ir liko sporte, – apie M.Vaičulį sakė trejais metais vyresnis bendražygis M.Strolia. – Jam teko ketverius metus palaukti, bet džiugu, kad jo svajonė išsipildė. Tai tik parodo, kad jei žmogus kažko labai tvirtai nori ir siekia, jam pavyksta.“
