Vaikščiodama po olimpinį kaimelį Pjongčange Vida Vencienė vasario 14-ąją labiau sieja su meilės švente nei su auksine jos karjeros data. Ji sveikina su Valentino diena, bet sutrinka, paklausta apie auksinį triumfą prieš 30 metų.
„Ar tikrai būtent prieš 30 metų aš laimėjau auksą, o ne bronzą?“, – tikslinasi ji Pjongčange, kur 56 metų vilnietė yra Lietuvos olimpinės delegacijos misijos viena vadovių.
1988 metų žaidynėse Kanadoje, tada dar atstovaudama SSSR rinktinei, ji iškovojo auksą 10 km slidinėjimo, o po kelių dienų ir bronzos medalį 5 km slidinėjimo rungtyje.
Apie auksinę dieną ir tai, kas vyko aplink ją, V.Vencienė pasakojo Pjongčange.
Apie nuojautą: „Kai patenki į SSSR rinktinę, širdyje jauti, kad gali. Treneris manimi labai tikėjo, nes per paskutinę komandos atranką Gruzijoje aš nugalėjau Raisą Smetaniną (visų laikų vieną labiausiai tituluotų žiemos olimpinių žaidynių atlečių, iškovojusią 10 medalių ketveriose žaidynėse 1976-1988 metais).“
Stovėjau ir svarsčiau, kurią porą slidžių imti? Galiausiai palikau prie tvoros naują porą ir pasiėmiau senas slides.
Konfliktas prieš startą: „Starto išvakarėse buvo konfliktas su treneriu. Įtampa jautėsi, tad žodis po žodžio priėjome tiek, kad paskui jis man siuntė psichologą. Žinote, mano charakteris nėra tobulas, o jis mane pavadino itin negražiu žodžiu. Visko tiksliai neprisimenu, bet varžybų rytą, atvažiavus į startą ir tepant slides aplink jautėsi įtampa. Dėl apsižodžiavimo viskas vyko tylomis – tyliai tepėme slides, tyliai ruošėmės varžyboms.“
Mįslė dėl slidžių: „Nepaisant to, atlikau gerą apšilimą, įveikusi visą ratą dar prieš startą. Prieš pat varžybas dar sprendžiau galvosūkį: kurias slides pasirinkti? Buvo naujos slidės, kurios atsirado prieš mėnesį, tokios su juodais rėžiais, bet buvo ir senos slidės, kuriomis šliuoždama laimėjau SSSR čempionatą ir atranką į žaidynes. Stovėjau ir svarsčiau, kurią porą slidžių imti? Galiausiai palikau prie tvoros naują porą ir pasiėmiau senas slides.“
Startai: „Visos keturios SSSR rinktinėje buvome labai stiprios, buvo tik sekundžių klausimas, kas nugalės. Tačiau aš jaučiau, kad ta savaitė turi būti mano.
Aš pravažiavau pusę trasos, o gal mažiau, kai man pasakė, kad varžovės eina panašiu laiku. Buvau lyderė savo grupėje, bet tuo metu po manęs viena po kitos startavo stipriausios grupės slidininkės iš Suomijos (Marjo Matikainen), ir SSSR rinktinės. Nemanau, kad jos turėjo pranašumą, žinodamos mano rezultatą. Iš savo patirties žinau, kad distancijos pabaigoje, žinant varžovių laiką, yra labai sunku dar kažką padaryti.
Taip man buvo varžantis 5 km rungtyje, kai startavau viena iš paskutinių, bet, net ir žinodama varžovių laiką, negalėjau pagerinti net ir šimtosiomis sekundėmis savo rezultato. Aš tik džiaugiausi, kad aplenkiau ketvirtoje vietoje likusią norvegę, kuri atsiliko šimtosiomis sekundės dalimis, nors ji startavo po manęs.
Noriu pabrėžti, kad net ir žinant varžovių laiką, ne visada gali ką nors padaryti. Todėl ir R.Smetanina, kuri 10 km finišavo po manęs ir laimėjo sidabrą, irgi nieko negalėjo padaryti.“
Džiaugsmas: „Nežinau kodėl, bet man po kelių dienų laimėta bronza įstrigo labiau. Tuo metu ir apdovanojimų ceremoniją atsimenu ryškiau. Gal todėl, kad aukso medalis nebuvo planuotas, nes komandoje šliuožė R.Smetanina? O per antrą olimpinį startą aš jau šliuožiau pajutusi trofėjų skonį ir jausdama, kad galiu.“
Tuo metu nemokėjau džiaugtis ir švęsti. Jei dabar kas sugrąžintų tuos laikus ir metus.
Apdovanojimai: „Mus veždavo į Kalgario centrą, kur lazeriais buvo išraižytos mūsų pavardės ant medalių. Per antrąjį apdovanojimą net pasakiau varžovei, kad mūsų medalius supainiojo, nes aukso apdovanojimas buvo labai panašus į bronzą. Aš tuo metu nemokėjau džiaugtis ir švęsti. Jei dabar, kas sugrąžintų tuos laikus ir metus (juokiasi).“
Kepurinė: „Didesnis džiaugsmas atėjo, kai grįžau į Lietuvą. Pamenu, kad mūsų skrydis namo vėlavo, nes užlaikė dar Kalgaryje. Visą parą lėktuvas vėlavo, bet paskui, iš Maskvos keliaujant į Lietuvą, sutikimas buvo neįtikėtinas. Vau! Ojoj. Tas jausmas, tie kepurinės šokiai. Įsivaizduokite, kad jums šoka ansamblis!
Aš mažai būdavau Lietuvoje dėl stovyklų ir treniruočių, tad tikrai netikėjau, kad mane taip pasitiks. Juo labiau, kad tuo metu gyvenau studentų bendrabutyje. Buvo nerealu.“
Dovanų – butas: „Tiksliai nepamenu, kaip ten viskas buvo, nes vyras labiau viskuo rūpinosi, bet buvo labai malonu už tai gauti butą Antakalnyje. Buvo nerealu.“
Estafetė: „Galimybė laimėti trečią olimpinį medalį buvo arti, bet manęs neįtraukė į SSSR komandos estafetę, kuri Kalgaryje laimėjo auksą. Buvo keista, nes atrankoje buvau ketvirta, o paskui laimėjau du medalius žaidynėse. Kita vertus, jie neįtraukė ir R.Smetaninos. Tuo metu galvos per daug nesukau, tik grįžus į Lietuvą, žmonės pradėjo klausinėti, o aš pradėjau rimtai svarstyti, kodėl taip atsitiko. Tačiau treneris buvo geras, mes be proto jį mylėjome. Jis man sakė: „Vidule, jau turi du medalius, reikia suteikti šansą kitoms.“
Kuinui gali duoti ką nori, jis niekada nebėgs kaip žirgas.
Dopingo kontrolė: „Velnias žino, kaip ten buvo, bet dopingo kontrolių buvo labai daug ir tais laikais. Jei esi tarp prizininkių, tikrai patikrindavo. Tačiau per tuos aštuonerius metus, kai buvau SSSR rinktinėje, nė viena sportininkių nebuvo diskvalifikuota. Nebuvo, tad man sunku ką nors komentuoti. Taip, komandoje buvo medikų, buvo atsistatymo priemonių, bet blogo jausmo nebuvo, nes kontrolę eidavome ir eidavome.
Be to, aš manau, kad, jei gamtos tai neduota, niekas nepadės. Kuinui gali duoti ką nori, jis niekada nebėgs kaip žirgas.“
Medaliai: „Aš nelabai saugau savo olimpinius medalius. Vienas kažkur muziejuje, o kitas turbūt namie. Medalis aprūdijęs, šampane nuplautas, bet, jei paprašo, aš vis atnešu parodyti į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, kur dirbu, ar šiaip vaikams.
Esu iš tų sportininkų, kurie vertina tą gražų gyvenimo tarpsnį, bet trofėjų nesu nei įrėminusi, nei saugiai paslėpusi. Dažnai aukso medalį ištraukiu iš darbo stalo stalčiaus, jei ateina vaikų ekskursija. O bronzos medalis buvo viename Vilniaus muziejų, kuris vėliau buvo išdraskytas. Galbūt dabar jis yra muziejuje Kaune. Galbūt.
Tai nereiškia, kad nevertinu savo pasiekimų. Jie mano gyvenimą pavertė dar gražesniu. Tai, kad dabar džiaugiuosi ir esu Pjongčango olimpinėse žaidynėse, manau, kad irgi yra tų laikų mano pastangų dalis.“
