Regbio virusu užkrėtė medikas
Su regbio sporto šaka šiauliečius 1973 metais supažindino iš Vilniaus į Šiaulius atvykęs gydytojas Feliksas Paškevičius. Sportui neabejingas jaunas medikas įdėjo daugybę pastangų, kad iki tol nežinoma sporto šaka taptų sava. „Pradžia buvo sunki. Niekas nežinojo nei žaidimo taisyklių, nei suprato, kas čia per kamuolys. F. Paškevičius vaikščiojo po Šiaulius, pasakojo apie regbį, pradėjo kalbinti jaunimą, kad šis išmoktų naujos sporto šakos, rašė skelbimus į laikraštį, kabino ant stulpų. Kiek pamenu, jis atėjo į mano mokyklą, ir tada dar mokinį, pakvietė mane žaisti. Šis žmogus turėjo kantrybės ir pasiekė tikslą – subūrė komandą ir po 3 metų išėjo į riedulį. Jo vairą perėmė kiti treneriai“, – pasakoja S. Kukulskis.
Iš Lietuvos – į platesnius vandenis
Sunku buvo ne tik suburti komandą, bet ir žaisti šį žaidimą. „Prisijungiau prie komandos 1975 metais. Regbis čia gyvavo jau dvejus metus. Tačiau vis tiek buvo labai sunku. Treniruočių reikėjo kur kas daugiau nei dabar. Nebuvo nei žaidimo metodikos, nei praktikos, nei braižo. Duodavo kamuolį ir mes jį mėtydavom“, – prisimena S. Kukulskis.
Pradedantieji žaidėjai patys rinkdavo visokią informaciją apie regbį. Į priekį smarkiai pastūmėjo iš svečių šalių atkeliavusi filmuota medžiaga. „Po truputį sėmėmės patirties. Kai pamatėme, kad nebesame visiški pirmokai, pradėjome žaisti ne tik su keliomis Lietuvos komandomis, bet išbandėme save rimtesnėse varžybose – Rusijos, Europos, pasaulio čempionatuose“, – sako Lietuvos čempionus treniruojantis S. Kukulskis.
Per 31 sezoną – vos trys pralaimėjimai
Komandos atstovai tikina, kad per visą „Vairo“ gyvavimo istoriją būta visokių akimirkų – džiugino saldžios pergalės, ne kartą teko aikštelę palikti nuleidus galvą ir kaltinti save dėl pralaimėjimo. Paklausti, kokia pergalė jiems atrodo reikšmingiausia, jie vieningai tvirtina, kad svarbiausia ne konkreti pergalė, bet jų skaičius.
Per 31-erius metus, kai yra organizuojamas Lietuvos regbio čempionatas, „Vairas“ 28 kartus tapo čempionais, o 3 kartus liko antroje vietoje. Tai unikalus pasiekimas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Sunku čempionų titulą laimėti vieną kartą, dar sunkiau – jį apginti. Didžiausias mūsų pasiekimas yra tai, kad tiek metų sugebėjome išsilaikyti aukštame lygyje. Mes sugebėjome pastovėti už save, nepavedėme nei klubo, nei komandos, nei miesto“, – džiaugiasi komandos treneris.
Trenerio duona karti
Per keturiasdešimtmetį „Vairo“ komandoje išugdyta daugybė garsių regbininkų. Vieni jų lieka, kiti pabėga į kitus miestus, svečias šalis. Prie komandos vairo daugiau nei dvidešimtmetį stovintis S. Kukulskis teigia, kad trenerio darbas – labai sunkus. „Žaidėju būti lengviau. Jeigu padarai klaidą, komandos nariai ją pasistengia ištaisyti. Žinoma, būna situacijų, kai klaida būna lemtinga ir jos niekas nebeištaisys.
Tačiau žaidėjai savo darbą atlieka aikštelėje, o trenerio duona – ne vien treniruotė. Aš turiu galvoti, kaip paruošti komandą, kaip surasti pinigų, kaip išvalyti klubą, kaip nupirkti aprangą, tuo pat metu turiu mąstyti, kaip maitinti savo vaikus, kaip jiems užtikrinčiau gerą ateitį. Tai darbas, kurio neišmatuosi nei laiku, nei pinigais.
Vien treniruoti būtų paprasta. Pasiruošei treniruotei ir viso gero. O čia... Pasibaigė treniruotė ir tu jau galvoji apie kitą dieną. Žodžiu, per 24 valandas, kai tik nemiegi, tu galvoji vien apie tą patį dalyką. Žinau, ne visi treneriai yra tokie. Todėl tie 22 metai, kai aš treniruoju komandą, man „pjauna“ per labai daug ką. Reikėtų keisti profesiją“, – atsidūsta S. Kukulskis.
Po darbų – į treniruotes
Žaidėjams – taip pat ne pyragai. Lietuvoje regbis nėra profesionalus, todėl talentingi sportininkai čia žaidžia be jokio atlygio. Kad galėtų išgyventi, skuba į darbus, o po jų renkasi į treniruotes.
Paklaustas, iš kur atsiranda tiek jėgų, noro, ambicijų neatlygintinai žaisti regbį, komandos kapitonas Mindaugas Misevičius gūžteli pečiais. „Visi komandos nariai turi darbus. Kas dirba Šiauliuose, kas išvažiuoja į užsienį uždarbiauti ir grįžta. O ambicijos... Kai pradedi labai anksti žaisti už čempionišką klubą, kuris išugdė tavyje tiek daug vertybių, nesinori pavesti nei draugų, nei komandos. Mes tiesiog nenorime pralošti – norime laimėti“, – šypteli apie dvidešimtmetį regbį žaidžiantis M. Misevičius.
Pietiniame rajone – regbio virusas
Sportininkas tikina, kad regbio žaidimu susidomėjo dar penktoje klasėje. Prieš tai kelerius metus M. Misevičius lankė stalo tenisą, tačiau treneris išvyko, būrelis iširo ir jis liko be veiklos. „Tuo metu visas pietinis miesto rajonas buvo užsikrėtęs regbiu. Ir aš nebuvau išimtis – pasukau ta pačia kryptimi. Užsirašiau į treniruotes ir iki šiol dar žaidžiu“, – sako jis.
M. Misevičius teigia, kad regbis jam ne tik sportas – tai gyvenimo būdas. „Tik regbiui galiu dėkoti už tai, koks dabar esu žmogus. Jis išugdo vertybes, komandos draugai tavimi pasitiki, tu nenori jų nuvilti, todėl nenueini blogais keliais“, – teigia komandos kapitonas.
M. Misevičius pasakoja, kad regbis jį lydi kiekviename žingsnyje. Nors regbininkas baigė visiškai „nesportišką“ specialybę – elektronikos inžineriją, eidamas į pokalbius dėl darbo jis žino, kad pokalbis pasisuks visai kita linkme – apie sportą.
Vos tik baigėme pokalbį, komandos atstovai išskubėjo į stadione jau prasidėjusią šventę, kurioje šiauliečių laukė įvairūs siurprizai, programa vaikams, speciali trečio kėlinio programa ir labiausiai intriguojanti šventės dalis – įvairiais laikotarpiais „Vairui“ atstovavusių žaidėjų turnyras.
Su regbio sporto šaka šiauliečius 1973 metais supažindino iš Vilniaus į Šiaulius atvykęs gydytojas F. Paškevičius.
Pasak trenerio S. Kukulskio, sunku čempionų titulą laimėti vieną kartą, dar sunkiau – jį apginti.
„Po kiekvienos pergalės su komanda einame kažkur pasėdėti, pasidžiaugiame pergale. Net už aikštelės ribų stengiamės laikytis drauge. Jei kokia problema – vienas kitam padedame“, – sako komandos kapitonas M.Misevičius.
