Savo žodžių baronas nepamiršo 1900 m. rengdamas antrąsias šiuolaikines olimpines žaidynes – Prancūzijoje vykusių žaidynių regbio aikštėje triumfavo šeimininkai. Po to regbininkai dar tris kartus dalyvavo olimpinėse kovose – 1908, 1920 ir 1924 m. Kas vėliau pasikeitė? P.de Coubertinas 1925 m. atsistatydino iš Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento pareigų, o jo įpėdinis nedegė tokia pat aistra šiai sporto šakai.
Pradžia – Škotijos mėsinėse
Tik 2009 m. Danijos sostinėje buvo nuspręsta, kad regbis vėl įtraukiamas į olimpinių žaidynių programą. Nuo šį žaidimą sumaniusių Škotijos mėsininkų iki palaiminimo Kopenhagoje regbiui teko įveikti nemenką kelią.
1883 m. Škotijos mėsininkai sugalvojo surengti labdaringą turnyrą savo klubui paremti. Nenorėdami masinio renginio nusprendė, kad jiems per daug regbį įprastai žaidžiančių penkiolikos vyrų, todėl nusprendė apsiriboti po septynis žaidėjus kiekvienoje komandoje. Taip gimė kitoks regbis – toks pat žaidimas, tik trumpiau besitęsiantis ir su mažiau po aikštę bėgiojančių žaidėjų.
Po solidžios pertraukos ši regbio atmaina 2016 m. Brazilijos Rio de Žaneiro mieste grįš į olimpines žaidynes. Vienas pagrindinių argumentų, kurių griebėsi Tarptautinė regbio federacija TOK įtikinti, buvo tas, kad šį žaidimą įtraukus į olimpinę programą išsiplės galimų medalininkių gretos.
Lietuviai tapo rekordininkais
Nors mūsų šalies tarp regbio galingųjų nėra, lietuviai žinomi šios sporto šakos pasaulyje. Mūsų regbininkai (15 žaidėjų komanda) pasaulyje išgarsėjo po 2006–2010 m. aštuoniolikos iš eilės laimėtų rungtynių serijos. Tuo metu tai buvo pasaulio rekordas, kurį neseniai pagerino Kipras.
Po pastarųjų balandžio pabaigoje vykusių tarptautinių rungtynių su Kroatijos rinktine pasklido žinių, kad Lietuva pagerino daug įdomesnį rekordą. Vienoje aikštėje vienoje rinktinėje pirmą kartą po 1924 m. airių pasiekto rekordo žaidė trys brolių poros – Kęstutis ir Gediminas Marcišauskai, Andrius ir Julius Sutkai bei Donatas ir Mantautas Vilimavičiai.
Komanda – lyg šeima
Nacionalinėje rinktinėje debiutavęs vienas iš brolių Donatas Vilimavičius žaidžia ir mažojo regbio rinktinėje. Jis laikomas perspektyviu Lietuvos regbininku. Paklaustas, ko jį išmokė regbis, ilgai negalvoja: „Visko. Gyvenimo.“ Ir prideda, kad regbis skiriasi nuo kitų žaidimų. Priešingai nei kitur, čia nežiba individualybės, regbio komanda yra šeima.
Devyniolikmetis vaikinas stipriausiame Lietuvos regbio klube – Šiaulių „Vaire“, galima sakyti, užaugo: jame žaidžia nuo 1999-ųjų. Donatas dar mokosi profesinėje mokykloje apdailininko specialybės, bet prisipažįsta, kad tai tebuvęs pasirinkimas dėl pasirinkimo. Jo gyvenimo centras yra regbis, o kiti dalykai sukasi apie šį žaidimą.
Artimiausi regbininko planai – tobulinti anglų kalbos žinias, kad baigęs mokyklą galėtų išvykti žaisti į užsienį. Jaunuolis nešneka apie grandiozinius planus. „Viską reikės daryti po truputį – mokytis ir žaisti, kol kur nors geriau prasimušiu“, – prasitaria.
Bandys grįžti į elitą
Donato ir Mantauto tėvai, neretai ateinantys pasirgti į rungtynes, patenkinti atžalų pasirinkimu. Atstovaudami Šiaulių „Vairo“ klubui, 28 kartus tapusiam Lietuvos čempionu, regbininkai jaučia aplinkinių susidomėjimą šiuo žaidimu. Bet, pasak D.Vilimavičiaus, būtų gerai, kad regbis plačiau pasklistų po Lietuvą. Šiam tikslui itin pasitarnautų Lietuvos regbininkų dalyvavimas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Bet patekti tarp pasaulio geriausiųjų, kaip perspėja mažojo regbio rinktinės treneris Sigitas Kukulskis, nebus paprasta. Kol kas sunku nuspėti Lietuvos galimybes, nes kvalifikacinė patekimo į žaidynes sistema dar nenustatyta.
Lietuviai savo žaidimu nenusileidžia daug didesnių valstybių atstovams, bet, tarkime, prancūzai gali sau leisti daug profesionaliau rengtis. „Skirtumai tarp mūsų ir prancūzų yra akivaizdūs. Jie per rungtynes kompiuteriais fiksuoja kiekvieno žaidėjo būseną ir galimybes žengti į aikštę, o mes viską sprendžiame iš veido“, – šypsodamasis aiškina S.Kukulskis.
Lietuvos rinktinė žaidžia antrojoje Europos pirmenybių grupėje kartu su kitomis dvylika rinktinių. Aukščiau – pačių stipriausių komandų dvyliktukas. Mūsų regbininkai aukščiausiai buvo pakilę 2002-aisiais, kai žaisdami vienoje grupėje su stipriausiomis komandomis sugebėjo užimti penktą vietą. Vėl pakilti į tą patį lygį rinktinė bandys gegužės pabaigoje vyksiančiame turnyre Izraelyje. Komandai reikia patekti tarp trijų stipriausiųjų, kad galėtų kopti aukštyn.
 |
| LRF nuotr./Lietuvos regbio-7 rinktinė |
Skirtumai
Žaidžiant mažąjį regbį galioja tos pačios taisyklės kaip ir įprastą, arba regbį-15, bet yra keletas pakeitimų:
Regbio rungtynės trunka du kėlinius po 40 min., o mažojo regbio – du kėlinius po 7 min., turnyro finalai žaidžiami du kėlinius po 10 min. Per dieną komanda gali sužaisti trejas ketverias rungtynes.
Regbiui reikia penkiolikos žaidėjų komandos, o mažajai jo atmainai pakanka septynių kiekvienos komandos regbininkų.
Skiriamosiose grumtynėse dalyvauja tik po tris žaidėjus.
Realizacijos atliekamos smūgiuojant į nuo žemės atšokusį kamuolį. Smūgiai nuo žemės nėra atliekami.
Taškus pelniusi komanda pratęsia žaidimą pradiniu smūgiu.
