Oficialiam žaidynių transliuotojui „Viasat“ ir portalui 15min.lt sportininkė sutiko papasakoti apie savo karjeros pradžią, ritualus prieš startą ir apie norą, kad lietuviai atrastų ir mažesnes sporto šakas.
– Kaip greitasis čiuožimas atsirado jūsų gyvenime?
– Anksčiau aš sportavau gimnastiką ir plaukimą, o giminaičiai kartą per savaitę čiuoždavo Vilniuje ant „Akropolio ledo“. Tai ir buvo čiuožimo pradmenys. Tai buvo pirmoje ar antroje klasėje, o rimčiau čiuožti pradėjau būdama penktoje klasėje.
– Kaip pradėjote sportuoti rimčiau?
– Buvau grįžusi prie gimnastikos ir plaukimo, bet vienose riedučių varžybose Lietuvoje laimėjau medalį. Tikriausiai dėl to ir užsikabinau (šypsosi – aut.past.). Tuomet gavau pasiūlymą treniruotis rimčiau, daugiau kartų per savaitę. Davė ir greitojo čiuožimo trumpuoju taku pačiūžas. Patiko. O dar nuvažiavau į tarptautines varžybas ir laimėjau medalį. Taip ir likau šiame sporte.
Prieš 4 metus Lietuvoje buvau likusi viena iš vyresnių čiuožėjų. Reikėjo važiuoti į kitą šalį norint treniruotis ir tobulėti, – teigė A.Sereikaitė.
– Kodėl treniruotėms pasirinkote Čekiją?
– Prieš 4 metus Lietuvoje buvau likusi viena iš vyresnių čiuožėjų. Reikėjo važiuoti į kitą šalį norint treniruotis ir tobulėti. Pasirinkau Čekiją, nes kaip tik ten treniruojasi ir Europos čempionė. Šiemet ji važiuos jau į 4-ąją savo olimpiadą. Yra ten ir vaikinų grupė, su kuria treniruojamės. Taip pat yra gerų trenerių. Visos sąlygos mane tenkina. Tai ir buvo pasirinkimo kriterijus. Dabar daugiausiai būnu Čekijoje ir tik po sezono grįžtu į Lietuvą.
– Kodėl žmonėms vertėtų išbandyti greitąjį čiuožimą trumpuoju taku?
– Visų pirma smagu būtų išbandyti greitojo čiuožimo pačiūžas, nes jos kitokios nei dailiojo čiuožimo ar ledo ritulio. Jos yra žemesnės, batas iki čiurnos, ir peiliai ilgesni bei plonesni. Kai išmoksti jas suvaldyti, su jomis čiuožiasi greičiau. Labai gera tai pajausti.
– Kodėl verta žiūrėti greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybas olimpinėse žaidynėse?
– Šis sportas kupinas emocijų ir netikėtumų. Pvz., prie starto linijos ateina keturi čiuožėjai, bet tu niekuomet nežinai, kuris bus pirmas, o kuris paskutinis. Žinoma, yra lyderių, kurie dažniausiai laimi, tačiau yra labai daug netikėtumų, pvz., kritimai, diskvalifikacijos.
– Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad patekot į Sočio žiemos olimpines žaidynes?
– Buvau labai laiminga. O man asmeniškai tai reiškia, kad tobulėju ir esu to verta. Kad įrodžiau, jog galiu dalyvaut olimpinėse žaidynėse ir atstovauti Lietuvai.
O jau būdama ant ledo pasižiūriu į Lietuvos vėliavą ir į trenerį, – apie ritualus prieš startą kalbėjo A.Sereikaitė.
– Koks laimėjimas pats brangiausias?
– Žinoma, kad patekimas į olimpines žaidynes. Tačiau visas šis sezonas geras. Labai sėkmingos buvo varžybos pasaulio taurėje: buvau devinta 1000 m rungtyje, du kartus užėmiau 13 vietą 500 m distancijoje. Žinoma, svarbus sidabro medalis jaunimo čempionate prieš kelerius metus, šiemet – bronza universiadoje. Šį sezoną esu patenkinta savimi.
– Ar turite kokių ritualų prieš startą?
– Prieš kiekvieną startą vis taip pat užsirišu pačiūžas. Pirma apsiaunu kairę pačiūžą, tada dešinę. Tuomet užsirišu dešinę, tada kairę pačiūžą. O jau būdama ant ledo pasižiūriu į Lietuvos vėliavą ir į trenerį.
– Ar Sočio žaidynių transliacijos gali padėti žiemos sportui tapti populiaresniam?
– Manau, kad gali. Manau, daugelis lietuvių net nėra susipažinę su žiemos sporto šakomis, išskyrus dailųjį čiuožimą, ledo ritulį, biatloną, slidinėjimą. Yra daug mažesnių sporto šakų, kurios galėtų lietuviams pasirodyti įdomios ir patrauklios. Gal atsiras mažų vaikų, kurie susidomės tomis šakomis, panorės treniruotis.
