– Kaip atradote biatloną?
– Biatlonas atrado mane. Kai buvau ketvirtoje klasėje, rugsėjo pradžioje į klasę atėjo Aleksandras Ščekočichinas. Jis rinko biatlonininkų grupę. Susidomėjau ir pradėjau lankyti treniruotes. Štai ir sportuoju jau 14 metų.
– Kur įprastai treniruojatės?
– Šiemet labai daug treniravomės Austrijoje. Austrijos aukštikalnėse galima slidinėti ir vasarą.
– Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad patekote į Sočio žiemos olimpines žaidynes?
– Jausmas tikrai geras, tačiau nešokinėjau iš laimės, nes supratau, kad tai didelė atsakomybė ir sunkiausia dar prieš akis.
Manau, kad šios olimpinės žaidynės suteiks daug patirties, kuri padės ateityje pasiekti aukštų sportinių rezultatų.
– Ko tikitės iš šių olimpinių žaidynių?
– Šios olimpinės žaidynės man bus pirmosios. Manau, kad šiek tiek jaudinsiuosi. Tikiuosi, kad pavyks susivaldyti, parodyti geriausią fizinę formą ir taikliai šaudyti. Manau, kad šios olimpinės žaidynės suteiks daug patirties, kuri padės ateityje pasiekti aukštų sportinių rezultatų.
– Kodėl verta žiūrovams stebėti Sočio žiemos olimpinių žaidynių biatlono transliacijas?
– Olimpinėse žaidynėse sportininkai patiria didesnį stresą, nei dalyvaudami pasaulio čempionatuose ar pasaulio taurės etapuose. Stresas labai paveikia šaudymo kokybę, todėl manau, kad gali būti daug netikėtumų šaudyme. Be to, olimpinėje biatlono trasoje būna labai greitų nusileidimų su staigiais posūkiais, todėl net neabejoju, kad bus griuvimų. Na ir, be viso to, Lietuvai atstovaus du biatlonininkai.
– Koks laimėjimas iki šiol pats brangiausias?
– Pasaulio biatlono čempionate iškovotos 22 ir 23 vietos, tai pirmąkart Lietuvos biatlono istorijoje leido dalyvauti masinio starto rungtyje. (Dalyvauja 30 geriausių pasaulio biatlonininkų – aut. past.).
Prieš kiekvienas varžybas su kiekvienu komandos nariu trenkiam kumščiais ir sakom: „Žaibas!“
– Ar manote, kad daugybė transliacijų iš Sočio žiemos olimpinių žaidynių gali padėti žiemos sportui tapti populiaresniam Lietuvoje?
– Taip. Lietuvos televizijos beveik netransliuoja jokių žiemos sporto šakų varžybų, todėl lietuviai žino tik krepšinį ir futbolą. Manau, kad tiek daug transliacijų gali suteikti daugiau žinių apie žiemos sportą bei atskleisti jo grožį, taip padidinti susidomėjimą juo.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš varžybas?
– Prieš kiekvienas varžybas su kiekvienu komandos nariu trenkiam kumščiais ir sakom: „Žaibas!“
– Koks didžiausias nuotykis yra buvęs trasoje?
– Vieną kartą Italijoje, užsikalbėjęs su draugu, dėl aprasojusių akinių nepamačiau posūkio, išvažiavau iš trasos ir įsmegau į metro gylio pusnį. Pamečiau akinius, tad braidžiojau po pusnis ir ieškojau akinių.
