Sausio 7 dieną, likus lygiai mėnesiui iki Sočio olimpiados atidarymo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsuko į olimpiniame mieste naujai pastatytą soborą – jis dalyvavo stačiatikių Kalėdų mišiose.
Tai buvo simbolinė akimirka. V.Putino paliepimu rusai pastatė olimpinį miestą praktiškai nuo nulio – su stadionais, viešbučiais, geležinkeliais ir greitkeliais. Tai buvo nedidelis stebuklas, tad kur geriau jį atšvęsti jei ne naujoje Sočio cerkvėje? Vis dėlto ne viskas taip gražu, kaip galėtų pasirodyti.
Išpuošta bizantiško stiliaus Šv. Kristaus Išganytojo Veido soboras tuo metu dar nebuvo baigtas statyti, nors jau pašventintas prieš kelias dienas, vos surinkus altorių.
Kita problema – cerkvės vieta. Į tarp geležinkelio bėgių ir greitkelio viaduko įsiterpusią šventovę vietiniai negalėjo niekaip patekti pėsti, nebent perlipdami keletą tvorų ir perbėgdami greitkelį.
Tad „statistai“ V.Putino ir aukščiausių olimpiados pareigūnų kalėdinėms mišioms turėjo būti atvežti autobusu. Soboras atliko savo pagrindinę funkciją – kaip fonas V.Putino nuotraukoms. Kol kas sunku pasakyti, kam šventovė bus reikalinga po žaidynių.
„Yra sena rusų tradicija – užkariavus naujas žemes prieš statydamas fortą ar pirtį, pastatai cerkvę, – sako istorikas mėgėjas ir cerkvių restauratorius iš Krasnodaro Vasilijus Gromovas. – Tačiau šiuo atveju tai visiškai nelogiška.“
Katedra atliko savo pagrindinę funkciją – kaip fonas V.Putino nuotraukoms. Kol kas sunku pasakyti, kam šventovė bus reikalinga po žaidynių.
76 metų V.Gromovas antrąjį olimpiados sekmadienį užsuko į soborą, kad pasidalintų savo mintimis su popais. Kam šovė į galvą pastatyti didžiulę šventovę ten, kur žmonės negali patekti?
„Aš valandą vaikščiojau aplinkui, kol supratau, kaip patekti į vidų, – sako V.Gromovas. – Visur stovi tvoros ir greitkeliai. Tai tarsi labirintas!“
Jis nenustebo, kad ilgųjų vakaro mišių metu soboras buvo beveik tuščias. Cerkvėje retai galima išvysti daugiau nei dešimtį lankytojų, kurių dauguma – Sočio turistai. „O kas čia eis, kai pasibaigs žaidynės?“ – klausia V.Gromovas?
Tėvas Flavianas, soboro vyresnysis, atsakymo taip pat neturi. Pasak jo, pirminiame pasiruošimo olimpinėms žaidynėms plane šventovės nebuvo. Mintis kažkam kilo likus tik metams iki olimpiados. „Stebuklas, kad mes ją išvis pastatėme laiku, – sako jis. – Visą interjerą išpuošti freskomis turėjome per keturis mėnesius, tai turėtų būti olimpinis rekordas!“
Kai sausio 17 dieną katedroje lankėsi žurnalistai, ant pastolių sulipę meistrai vis dar tobulino paskutinius potėpius.
Laikui spaudžiant pagalvoti apie cerkvės vietą ir funkcionalumą nebuvo kada. „Žinau, čia tikrai labai sunku patekti, – pripažįsta tėvas Flavianas. – Mes praktiškai esame saloje.“ Lankydamasis Maskvoje aukštesniems dvasininkams paklausus, iš kur jis atvyko, jis pasakė dirbantis pelkėje.
Tai tiesa – kaip ir olimpiniai stadionai, iškilę Adleryje prie pat Juodosios jūros, cerkvė stovi ant pelkėtos žemės, o tvirto pagrindo trūkumas statybų planuotojams nedavė ramybės nuo pat pradžių. Dirva čia tokia drėgna ir minkšta, kad olimpinius pastatų projektus teko kelis kartus koreguoti – tai viena priežasčių, kodėl galutinis žaidynių biudžetas daug kartų viršijo planą.
Milijardus dolerių kainavę stadionai po olimpiados galės priimti sporto renginius, konferencijas ir suvažiavimus, tačiau kokią funkciją ateityje atliks nauja milžiniška šventovė, lieka neaišku. Net ir žaidynių metu čia užsuka vos vienas kitas paklydėlis. „Man skaudu tai matyti, – sako V.Gromovas, kuris restauruoja sovietmečiu sugriautas cerkves. – Ji pastatyta taip toli, kad net sportininkai negali ateiti pasimelsti.“
„Viešpats niekada nešnairavo į verslumą“, – sakė tėvas Flavianas, planuojantis prie katedros pastatyti verslo centrą.
Tai nevisiškai tiesa. Olimpiados savanorė iš Lietuvos Lina Balčiūnaitė yra atsakinga už tai, kad sportininkai prieš svarbias rungtynes galėtų ateiti ir paprašyti palaiminimo.
Sekmadienį ji čia atvedė porą gruzinų. Automobilį jie pasistatė kitapus greitkelio, tad nueiti likusį atstumą iki katedros prireikė pusvalandžio.
„Olimpiniame kaimelyje yra daugiakonfesinis maldos centras, – žurnalui „Time“ sakė lietuvė. – bet jis labiau primena biurą nei bažnyčią. Todėl kai kurie stačiatikiai, daugiausia ukrainiečiai arba sportininkai iš Kazachstano, manęs paklausė, ar kur nors šalia nėra cerkvės.“ Iš viso ji čia atvedė šešis žmones.
O kas bus pasibaigus žaidynėms? Tėvas Flavianas turi planą. Jis sako, kad „Soboro sala“ tarp geležinkelio ir viaduko galės priimti tarptautinius religinius kongresus ir tapti „kultūriniu ir istoriniu“ centru. Čia bus viešbutis, restoranas, kuriame jaunavedžiai galės rengti savo vestuvių šventes, verslo centras ir 350 žmonių konferencijų salė.
„Viešpats niekada nešnairavo į verslumą“, – sakė šventikas. Pinigai turėtų ateiti iš Krasnodaro krašto iždo. Ruošiantis žaidynėms regioną jau pasiekė milijardinės investicijos, tačiau kol kas nėra jokių garantijų, kad vietos valdžia turės dar pinigų. „Mes teikiame raštus paramai gauti, – sako tėvas Flavianas. – Ir meldžiamės Dievui.“
„Stebuklas, kad mes ją išvis pastatėme laiku, – sako abatas. – Visą interjerą išpuošti freskomis turėjome per keturis mėnesius, tai turėtų būti olimpinis rekordas!“
Jis tikisi, kad ateityje Sočio gyventojai nepabijos valandos trukmės kelionės iki naujosios cerkvės bent per didžiąsias šventes.
„Žmonės tiesiog nepratę, kad mes esame čia“, – sako jis. Sekmadienį į vakarines mišias atėjo tik keli atkakliausi Sočio gyventojai ir svečiai. Vienas iš jų – geležinkelietis Pavelas Draničnikovas: „Kad ir kur mane siunčia darbas, visada aplankau vietos cerkvę. Jei reikia, galiu pėsčias nueiti 10-20 kilometrų.“
Kad grįžtų atgal į miestą, išėję iš cerkvės tikintieji turi kirsti greitkelį. Čia sekmadienį pėsčiųjų eismą reguliavo vienintelis policininkas Aleksandras Tkačiovas: „Daugelis išėję iš cerkvės drožia tiesiog čia, nelabai saugu, bet nėra jokio pėsčiųjų tako.“
