1837-ais kaip jūros tvirtovė įkurtas Aleksandrijos miestas, 1896 metais buvo pervadintas Sočiu – pagal upelio pavadinimą, kuris teka per miestą. Tokia yra šio miesto istorija – net ne miesto, nes kaip miestas Sočis buvo įvardytas tik 1917 metais. Praėjus beveik šimtui metų mieste vyksta žiemos žaidynės.
Pasinaudojo Sočio vardu
Visos Rusijos vasaros kurortu vadinamas Sočis teisę rengti XXII žiemos žaidynes gavo 2007 metų liepą. Tuomet buvo manoma, kad čia ir vyks olimpiada. Tačiau Sočis žaidynėms davė tik savo miesto vardą, o visos olimpiados varžybos vyksta už 40 km nuo jo esančiame Adleryje ar net už 100 km įsikūrusiame Krasnaja Poliana miestelyje.
„Kas būtų davęs rengti olimpiadą Adleriui ar kokiam Krasnaja Polianos miesteliui? Todėl buvo pasirinktas Sočis, kurį pasaulis bent žino. O jau kai turi teises rengti žaidynes, gali laviruoti“, – apie keistą situaciją su Sočiu pasakojo rusų žurnalistai.
Tad kas įdomaus vyksta žiemos žaidynių sostinėje, kurioje nevyksta varžybos?
Čia gyvenimas teka savo vaga. Kurortas laukia vasaros, kai šimtai tūkstančių rusų vėl okupuos vietos paplūdimius, o gauti kambarį ar lovą atostogoms bus labai sunku.
Bet dabar, kai arenose verda žiemos sporto aistros, vietos gyventojai geležinkeliu vyksta į Adlerį stebėti olimpinių žaidynių ir džiaugiasi miestą užplūdusiais užsienio sporto aistruoliais.
Turguje – olimpinės naujienos
Tačiau negalima sakyti, kad Sočyje neskraido olimpinė dvasia. Ir olimpinės atributikos parduotuvės užgultos sirgalių, ir Sočio emblemos bei talismanai ant kiekvieno kampo, ir didžiausi lauko ekranai, kuriuose rodomos žaidynės – visa tai yra, bet olimpinių žaidynių Sočyje nėra.
Tačiau dėl to beveik niekas nenusimena – Sočio turguje gali sužinoti visas olimpines naujienas.
„Mano anūkė šoko per atidarymą ir šoks per uždarymo ceremoniją. Ten, kai gėlė mimoza išsiskleis – pirmoji bėgs mano anūkėlė“, – guviai uždarymo ceremonijos paslaptis atskleidė turguje prieskonius pardavinėjanti Roza.
Paprašiusi ją vadinti „mama Roza“, ji be problemų „serga“ už tos šalies sportininkus, kurių atstovai iš jos nuperka bent žiupsnelį prieskonių. Nupirkai, tavo šalies rinktinė ar sportininkas įgijo dar vieną sirgalių.
„O jūsų sportininkai man patinka. Jiems juk gerai sekasi, šaunuoliai jie, – sužinojusi, kad esu iš Lietuvos, aiškino ir pylė į maišelius prieskonius mama Roza. – Ką, blogai? Nieko nelaimi? Pamatysite, iškovosite du medalius.“
Mėsos pardavėja neįprastu Rusijai Linos vardu pasakojo, kad jos motina buvo lenkė, todėl ir davė jai tokį vardą.
„Jis lietuviškas? Na, tai juk lenkų ir lietuvių kalbos yra labai panašios, tai galima sakyti, nesuklydau, kad mano vardas lenkiškas“, – aiškino Lina, teigdama, jog olimpiada gerokai papildė turgaus prekeivių kišenes.
Jos duomenimis į Sočį atvyko apie 2 milijonus sirgalių ir turguje šluoja vietinius skanėstus, vaisius ar vytintas dešras.
Ledo ritulys – svarbiausias
Sočyje trečiadienį buvo apie 18 laipsnių šilumos ir Juodosios jūros pakrantėje virė gyvenimas – turistai, suvenyrai, virti kukurūzai, vytinta žuvis ir šašlykas su vynu. Viskas susimaišė į vieną bendrą sakinį – olimpinis šurmulys.
Tačiau reikia pripažinti, kad tas šurmulys kainuoja nepigiai – šašlykas yra parduodamas gramais, o 100 gramų kainuoja apie 20–30 litų. Tai priklauso nuo to, ar mėsa – aviena, jautiena ar kiauliena. Apie vyną net ir neverta kalbėti – taurė raudonojo pusiau saldaus vietinio vyno kainuoja 12 litų.
Bet maistas Sočyje nėra svarbiausias – visur tik kalbos apie sportą ir žaidynes. Linksmai nusiteikę rusų sporto aistruoliai rengėsi būsimoms savo ledo ritulio rinktinės dvikovoms – rusai savo komandą mato tik su aukso medaliais.
Net ir Sočio moterys yra susidomėjusios ledo rituliu, todėl vietoj šnekų apie madas, diskutuoja apie ledo ritulininkų žmonas ir drauges, kurios Sočyje yra ne ką mažiau populiarios nei jų vyrai ar draugai.
