Stano mama iki šiol gyvena Rusijos pietų kurorte, tad viskas, kas susiję su gimtuoju miestą, dainininkui yra įdomu.
Nesvetimas Stano ir sportas. Augdamas prie Juodosios jūros jis susižavėjo vandens sportu: „Negaliu pasakyti, kad esu sportavęs profesionaliai, bet labiausiai mane žavi plaukimas. Juk mano vaikystė praėjo prie jūros. Tai ir laisvalaikis buvo plaukimas bei šuoliai į vandenį.“
– Ar domėsitės olimpiada jūsų gimtajame mieste?
– Taip, suprantama. Beje, kai sužinojau, kad žiemos olimpiada vyks Sočyje man buvo neįtikėtinai keista. Šokas tiesiog – žiemos olimpiada Sočyje... Juk visiems – tiek Sočio gyventojams, tiek į jį atvykstantiems, Sočis asocijuojasi su vasara. Sočyje gyvena tiek pat žmonių, kiek Kaune. O vasarą jų padaugėja iki 2 mln. Tai yra didelė Palanga.
– Ar tenai gyvendamas sniegą matėte?
– Sniegas Sočyje yra itin retas reiškinys. Kai tik prisnigdavo, niekas nežinodavo ką daryti. Dažniausiai sniegas tenai tuoj pat ištirpsta, bet kai kartą privertė, tai buvo baisesnė Sočiui stichinė nelaimė nei viesulai, ar tornadai. Nuo sniego griuvo palmės – jų Sočyje yra labai daug. Miestas visai nepritaikytas sniegui. Net jo namų stogai neatlaiko, kai prisninga daugiau.
– Ar daug jūsų giminių tebegyvena Sočyje? Tebebendraujate su jais?
– Taip. Mama ir visi giminės iš mamos pusės. Šiandien pat ir kalbėjausi su mama per „Skype“.
– Kada pastarąjį kartą buvote gimtajame mieste? Ar jis pasikeitęs?
– Prieš gerus ketverius metus. Yra nuostabi kompiuterinė programa „Google street view“, yra vaikystės draugai, kurie gyvena Sočyje, su kuriais pasikalbu. Todėl žinau, kad miestas labai pasikeitė. Pagrindiniai rajonai – neatpažįstami. Iš vienos pusės, tos permainos palankios – nauja infrastruktūra, nauji keliai. Štai mamos draugė gyvena kitame miesto gale. Anksčiau iki juos per kamščius važiuodavo tris valandas, dabar jau pakanka 15 minučių. Tačiau visai sunaikinti parkai, gamta miesto centre.
– Kaip vertina visa tai vietos gyventojai, jūsų mama? Ar tai jiems gerai, ar blogai?
– Jie stipriai kentėjo visą tą laiką nuo tada, kai buvo paskelbta, kad olimpinės žaidynės bus Sočyje. Vieni buvo priverstinai iškeldinti, kiti cerkvėje statė žvakeles. Kompensacijos perkeldintiems buvo labai nedidelės. Mano giminės nenukentėjo, viskas buvo su jais gerai, nors žvakes cerkvėje statė. O dabar Sočio gyventojai labai patenkinti ir laimingi.
– Daug kalbama apie saugumą. Ar iš tiesų Sočyje gali būti pavojinga sportininkams ir žiūrovams? Ką pats manote apie tai?
– Ten tikrai negali būti pavojinga. Tai yra Kaukazas, pasienio su Abchazija, Gruzija ruožas. Dėmesys saugumui tenai yra padidintas. Ir gyventojai, jėgos struktūros prie to padidinto dėmesio yra įpratę. Manau, kad ten yra visiškai saugu.
– Didžioji dalis varžybų vyks Krasnaja Poliana, Roza Chutore. Ar jums ką nors sako šie pavadinimai, ar juos žinojote, kai gyvenote Sočyje?
– Netoli Krasnaja Polianos turėjome vasarvietę. Bet tenai tikrai neslidinėdavome. Rinkdavome mandarinus.
– Ką galėtumėte patarti mūsų sportininkams pamatyti Sočyje laisvalaikiu?
– Jie tikrai pamatys tai, ką naujo ten pastatė. Bet patarčiau pamatyto tai, ko nespėjo sugadinti šiuolaikinė architektūra. Yra tokia upė tenai – Sočinka. Einant palei ją ištakų link, pamatysite kalnus. Labai gražius kalnus.
– O ką siūlytumėte iš Sočio parvežti lauktuvių?
– Yra toks meduolis su Sočio užrašu ir simboliu. Dabar jis gal bus jau ir su olimpiados simboliu.
– Auginate sūnų. Ar norėtumėte, kad jis būtų sportininkas?
– Nenorėčiau, kad jis būtų profesionalas. Kad sportuotų savo malonumui – taip.
– Kodėl profesionalas – taip blogai?
Ne blogai. Bet kiek aš bendravau su sportininkais profesionalais, iš jų supratau, kad profesionalus sportas gadina sveikatą. Jos gaila.
– Ar teko kurti, atlikti kokią muziką, susijusią su sportu?
– Ne. Bet jeigu Olimpiadai tik reikėtų kokio kūrinio, nebūtų sunku jį sukurti.
