Vimbldono žurnalistas Simonas Cambersas prabėgus 30-iai metų nusprendė pakalbinti B.Beckerį ir visiems suteikė progą prisiminti neįtikėtiną vokiečio žygį Vimbldono turnyre.
– Kai laimėjote turnyrą Kvinse, Johanas Kriekas pasakė: „Jeigu jis taip žais, laimės Vimbldoną“. Jūs tikėjote jo žodžiais?
– Na, man tada buvo 17-a metų ir aš nelabai gerai supratau ką jis pasakė. Mano anglų kalba nebuvo tokia gera. Kai esi jaunas žaidėjas, žaidi vedamas savo instinktų.
-
Ričardui Berankiui Vimbldono dvejetų turnyro atranka susiklostė nesėkmingai
-
Perspėjimas Vimbldono žiūrovams – nebandykite filmuoti mačų savo mobiliaisiais telefonais
-
Beprotiška kaina: už finalo mačą Vimbldone gali tekti pakloti ir 15 tūkst. eurų
-
Sudėtinga misija: Andy Murray pakeliui į Vimbldono sostą teks susitikti su visu elitu
– Ką darėte savaitei prieš prasidedant Vimbldonui?
– Po sekmadienio finalo ir dvikovos su Johanu aš pasiėmiau kelias laisvas dienas ir ilsėjausi. Tačiau trečiadienį jau treniravausi. Tai dariau su daug pasitikėjimo. Norėjau žaisti prieš visus ir parodyti koks geras esu.
– Po jūsų nepamirštamų penkių setų mačų su Joakimu Nystromu ir Timu Mayotte pradėjote tikėti, kad tai gali būti jūsų metai?
– Ne. Aš apie tai negalvojau iki pusfinalio akistatos su Andersu Jarrydu, kuri dėl lietaus buvo perkelta į šeštadienį. Kai nugalėjau jį po keturių setų kovos, pagalvojau, kad dabar jau darosi įdomu.
– Finale buvo atkakli kova. Ar ne?
– Buvo labai atkakli kova. Kevinas pirmavo trečiame sete su breiku. Manau, kad po laimėto pirmo seto 6:3 aš nusiraminau. Jis turėjo įjungti aukštesnę pavarą ir tai padarė. Laimėjo tie-breaką (pratęsimą) antrame sete. Pirmavo trečiame. Tada jau aš pagalvojau, kad privalau įjungti aukštesnę pavarą ir laimėjau tie-breaką, kuris stipriai nulėmė mačo baigtį. Ketvirtame sete iškart išsiveržiau į priekį ir viską užbaigiau.
– Jūsų reakcija po pergalės buvo įsimintina. Ar tai jau buvo surepetuota?
- Ne, ne, ne. Viskas visiškai instinktyviai. Pirmavau 40:15 ir padariau dvigubą klaidą paduodamas. Todėl jaudinausi ir meldžiausi, kad Dievas, suteiktų man pirmą padavimą. Aš prisimenu džiaugsmą. Tokios emocijos būna karta gyvenime.
– Kokia buvo reakcija Vokietijoje kai grįžote namo?
– Kai grįžau namo, pasijutau tarsi mano gimtajame mieste apsilankė popiežius. Buvau apsuptas 50-ies tūkstančių žmonių, nors mano gimtajame mieste tuomet gyveno 10 tūkstančių žmonių. Labai daug žmonių atvyko iš įvairių vietų. Sėdėjau mašinoje su atviru stogu, o už vairo buvo mano dėdė. Įsivaizduokit, man buvo 17-a metų, su kai kuriais ėjau į tą pačią mokyklą, o dabar jie į mane žiūrėjo kaip į žmogų iš kitos planetos. Tai buvo neeilinis įvykis.
– Ar dar dažnai žiūrėjote tą finalą?
– Niekada. Niekada. Ta prasme, būdavo dalykų kai apsilankydavau kokioje nors pokalbių laidoje, jie parodydavo pergalingą tašką ar kitą mačo akimirką. Tačiau viso mačo aš niekada nežiūrėjau.
– Kevinas sakė, kad laukė kai jūs palūšite, pareiškė: „galvojau, kad vaikinas pats save susinaikins, bet jis žaidė taip, tarsi tokiame lygyje būtų jau dešimt metų“.
– Jeigu pažiūrėsite į visą mano karjerą, pamatysite, kad aš niekada nepalūždavau susidūręs su dideliu spaudimu. Tai buvo mano prekinis ženklas. Jis to nežinojo, aš tada dar irgi to nežinojau, nes tai buvo pirmas toks kartas man. Tai dalis mano charakterio. Kai esu po dideliu spaudimu, žinote, kad mane reikės nugalėti.
– Kai dabar susitinkate su Kevinu ar kalbatės apie finalą?
– Kai tik susitinkame visada apsikabiname. Jaučiame didelę pagarbą vienas kitam, kuri primena tas dienas. Nežinau kaip jis jaučiasi viduje, bet išorėje jis to neparodo. Mes su juo kiekvienais metais susitinkame Vimbldone. Jis dirba radijuje ir televizijoje. Sakyčiau, kad nuo tos akimirkos esame puikūs draugai. Žaidėme kelis kartus ir po to, visada buvo sunku, bet be jokių blogų jausmų iš mano ar iš jo pusės nebuvo.
