Sekmadienį „Australian Open“ finale Rafa ir Fedas dalyvavo dar vienoje legendinėje dvikovoje. Tarp vienas kito vertų teniso titanų virė tokia kova, kad buvo sunku nustygti vietoje, o ilgų ir galingų smūgių pilnų taškų metu kai kurių aistruolių spaudimas galėjo viršyti normą.
R.Nadalis atidavė visą save – kaip įprasta jam, ispanas finale plėšėsi dėl kiekvieno kamuolio, tarsi tai būtų lemtingas taškas. Rafos kovotojo charakteris jam leido spardytis iki pat mačo pabaigos (penktame sete jis netgi turėjo vieno „break’o“ persvarą), tačiau reikia pripažinti, kad R.Federeris 18-ojo „Didžiojo kirčio“ titulo nusipelnė labiau. Šįkart šveicaras buvo tiesiog geresnis. R.Nadalis finale žaidė pernelyg pasyviai, o tai šveicarui suteikė daug progų atakuoti, kuriomis šis naudojosi tiesiog nepriekaištingai. R.Nadalis buvo įstumtas į nemalonią padėtį, nes jo link vienas po kito skriejo vis galingesni ir tikslesni maestro smūgiai. Iš vėžių R.Nadalį galėjo išmušti ir tai, jog 35-erių metų dešimtoji pasaulio raketė į ispano smūgius atsakydavo labai anksti, stovėdamas ant galinės linijos arba netgi būdamas aikštelės ribose. Ne ką mažiau Rafą išgąsdinti galėjo ir R.Federerio „backhand’as“, kuris AO finale buvo it iš fantastikos srities. Taip agresyviai iš kairės pusės dešimtoji pasaulio raketė nežaidė labai ilgai (jei išvis kada nors žaidė).
Tačiau šis straipsnis skirtas ne „Australian Open“ finalo analizei. Tai daugiau panegirika tenisininkams, tenisui padovanojusiems daugiau nei kas nors kitas.
Geriausiu Lietuvos teniso treneriu tituluojamas Remigijus Balžekas, išugdęs 102-ąją pasaulio raketę Ričardą Berankį, kartą sakė: „Tokie kaip Rafaelis Nadalis gimsta kartą per šimtą metų.“ Ir Remigijus buvo velniškai teisus.
Būkim biedni, bet teisingi: ATP ture esti daug talentingų jaunų tenisininkų, tačiau nė vienas iš jų greičiausiai niekada negalės lygiuotis į R.Nadalį arba R.Federerį.
Dominicas Thiemas, Alexanderis Zverevas, Nickas Kyrgiosas, Lucas Pouille – šie žaidėjai yra teniso ateitis, pasibaigus R.Nadalio, R.Federerio, Novako Džokovičiaus ir Andy Murray erai, tikriausiai jie plėšysis dėl „Didžiojo kirčio“ titulų. Tačiau vargu ar jų dvikovos kada nors kels tiek pasitenkinimo, kiek teikia „didžiojo ketverto“ mačai. Visi šie jaunieji tenisininkai propaguoja identišką stilių: geras padavimas ir taško užbaigimas keliais stipriais smūgiais. Sutikite, tai ne pats patraukliausias tenisas žiūrovų akims. Iš šių jaunuolių būrio galbūt galima išskirti britą Kyle'ą Edmundą, kuris turi bent šiek tiek gynybinių sugebėjimų.
Negana to, jaunųjų ATP žvaigždžių kelias į didįjį tenisą nėra apipintas tokiomis istorijomis, kaip R.Federerio ar R.Nadalio. Pavyzdžiui, pastarąjį, kai dar buvo mažas berniukas, dėdė ir dabartinis treneris Tonis Nadalis privertė žaisti kaire ranka, nors šis iš prigimties yra dešiniarankis. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad Rafą visą jo karjerą kamavo daug ir didelės traumos, tačiau po jų ispanui pavyko sugrįžti tokiam pačiam stipriam ir, be to, tapti geriausiu visų laikų grunto žaidėju, ant šios dangos iškovojusiu net 49-is ATP serijos titulus, iš kurių devyni pelnyti „Roland Garros“ čempionate.
Kalbant apie R.Federerį, daugžodžiauti nereikia. Jis – geriausias visų laikų tenisininkas, kurio kiekvienas judesys, kiekvienas smūgis yra pilnas gracijos.
Su R.Nadaliu bei R.Federeriu lyginti nederėtų ir šiuo metu geriausių pasaulio tenisininkų Andy Murray ir Novako Džokovičiaus. Pastarieji į ATP reitingo olimpą užkopė juodai dirbdami, kasdien praliedami šimtą prakaitų, gyvendami pagal griežčiausią režimą bei juos prižiūrint aukščiausios klasės specialistams. Žinoma, N.Džokovičiaus pastarųjų metų dominavimas ATP ture yra daugiau nei įspūdingas, bet serbas yra kitoks nei Ispanijos bei Šveicarijos tenisininkai. R.Nadalis ir R.Federeris yra sukurti tenisui, o tenisas sukurtas jiems.
Teniso ateitis be R.Federerio ir R.Nadalio atrodo niūri. Tad belieka tik tikėtis, kad AO finalas nepažymėjo paskutinio karto, kai šios dvi gyvos teniso legendos susikovė dėl „Didžiojo kirčio“ titulo.