Perspektyviausia Lietuvos tenisininke jau ne pirmus metus vadinama 18-metė Akvilė Paražinskaitė per karjerą kortuose spėjo sukaupti įspūdingą trofėjų kolekciją. Bet beveik visos didžiausios jos pergalės iškovotos jaunių varžybose, su kuriomis sportininkė jau atsisveikino.
Paklausta, ar nebuvo sunku peržengti ribą, už kurios liko pergalės, titulai, „Grand Slam“ serijos varžybų jaunimo turnyrai, vilnietė neslėpė: „Nebuvo lengva, bet ir pernelyg neliūdėjau. Nes labai norisi žengti į priekį ir moterų tenise. Tai – nauja pradžia.“
Nauja pradžia A.Paražinskaitės karjeroje galima vadinti ir jos sprendimą nuo šiol atstovauti Vilniaus teniso akademijai, kurios žaidėjų gretose yra dar dvi Lietuvos rinktinės tenisininkės – Lina Stančiūtė ir Paulina Bakaitė.
Pernai Nandzingo vasaros jaunimo olimpinėse žaidynėse du bronzos medalius iškovojusi A.Paražinskaitė šiuo metu moterų pasaulio reitinge užima 805-ąją vietą ir tarp lietuvių nusileidžia tik patyrusiai L.Stančiūtei (585-oji vieta). Balandžio viduryje šios dvi tenisininkės daugiausia prisidėjo prie Lietuvos rinktinės sėkmės Federacijų taurės turnyro trečiosios grupės Europos ir Afrikos zonos varžybose Juodkalnijoje. Čia lietuvės įveikė visas varžoves ir iškovojo kelialapį į aukštesnę grupę.
Dabar A.Paražinskaitei daug dėmesio reikia skirti ne tik sportui – Elektrėnų gimnazijos auklėtinė rengiasi brandos egzaminams.
– Akvile, sėkmingai žaidei Federacijų taurės varžybose Juodkalnijoje. Ar aikštėje įkvepia tai, kad vilki Lietuvos rinktinės aprangą?
– Žinoma. Tai labai didelė motyvacija. Atmosfera buvo tikrai pakili. Esu labai dėkinga komandai už palaikymą. Visos buvomestiprios, pasitikinčios jėgomis.
– Kas Vilniuje dažniausiai būna tavo treniruočių partnerė?
– Dažniausiai – Lina Stančiūtė.
– Jau porą metų jūs abi lyginamos, svarstoma, kada aplenksi Liną pasaulio reitinge. Kaip jūs žiūrite į šitą priešpriešą?
– Mes tikrai nesame priešininkės už aikštės ribų – o tokių tenise būna. Puikiai sutariame ir stengiamės tobulėti, o ne lenktyniauti. Lietuvoje tenisininkių nedaug, reikia viena kitai padėti.
– Ar neslegia tai, kad nuolat esi vadinama talentingiausia, perspektyviausia Lietuvos tenisininke, iš tavęs laukiama titulų, pergalių?
– Žinoma, pasąmonėje yra tas atsakomybės jausmas. Negaliu sakyti, kad visiškai nekreipiu dėmesio į šias kalbas, bet stengiuosi apie jas negalvoti ir darau tai, kas man geriausia, – bandau tobulėti.
– Kokios yra stipriosios tavo žaidimo pusės, o ką labiausiai reikėtų tobulinti?
– Stipriausia pusė – agresyvumas. O tobulinti reikėtų stabilumą, mažinti klaidų skaičių, nes žaisdama agresyviai, puldama varžovę daugiau klystu.
– Tapai Vilniaus teniso akademijos auklėtine. Kokie yra pagrindiniai tokios didelės akademijos privalumai?
– Didžiausias – sąlygos treniruotis. Labai džiaugiuosi ir dėkoju Vilniaus teniso akademijai už suteiktas puikias sąlygas. Čia yra viskas, ko tik reikia. Ir viskas vienoje vietoje. Vilniaus teniso akademijoje sąlygomis nesiskiria nuo bet kurios kitos aukščiausio lygio užsienio akademijos. Į sportininkus čia žvelgiama labai profesionaliai.
– Ar baigusi vidurinę mokyklą planuoji tęsti mokslus ir derinti juos su sportu, ar visą dėmesį skirsi tenisui?
– Kol kas nenusprendžiau. Laiko dar yra. Svarstau visas galimybes.
– Kaip spėji ir treniruotis, ir dalyvauti varžybose, ir mokytis?
– Sunku. Galva nuolat įjungta, reikia kruopščiai planuoti laiką. Bet esu pripratusi, nes sportą ir mokslą tenka derinti nuo mažens. Man tai jau atrodo natūralu. Knygos visą laiką keliauja su manimi.
– Elektrėnai, kuriuos mokaisi, garsėja ne tenisu, o ledo rituliu. Kaip atsidūrei čia?
– Mes anksčiau gyvenome Elektrėnuose, čia baigiau kelias klases. Mano tėtis – buvęs ledo ritulininkas. O aš esu lankiusi dailųjį čiuožimą. Nuo mažens stovėjau ant pačiūžų. Labai seniai čiuožiau, norėčiau vėl kada užlipti ant ledo. Neinu ne todėl, kad bijočiau traumų – juk susižeisti gali ir eidama gatve, o kai tiek metų esi čiuožusi, tvirtai stovi ant pačiūžų. Paprasčiausiai trūksta laiko. O štai su riedučiais Vingio parke pasivažinėju.
– Kaip atsipalaiduoji nuo mokslo ir sporto?
– Įtampa tikrai didelė. Todėl stengiuosi kiekvieną dieną palikti bent truputį laiko poilsiui, nes jei nepailsėsi, kentės viskas – ir sportas, ir mokslas. Pasivaikštau su šuniuku, pasiklausau muzikos, susitinku su draugais, nueinu į kiną, pasidarau valgyti.
– Ar mitybą tenka derinti su specialistais, ar pati žinai, ką galima valgyti sportininkui, o ko ne?
– Domiuosi pati, visą laiką stengiuosi valgyti sveikai, jokio greito maisto. Kai tik galiu, stengiuosi gaminti pati.
– Koks tavo firminis patiekalas?
– Pastaruoju metu – cukinijų makaronai. Atradau labai skanų receptą. Esu daržovių mėgėja, nors retkarčiais pavalgau ir mėsos. Bet labiau mėgstu žuvį.
– Gal į treniruotes jau važiuoji su savo transporto priemone?
– Kol kas vežioja mama arba tėtis. Nes neturėjau laiko išsilaikyti teisių. Bet vasarą planuoju tai padaryti.
– Kieno prizų namie daugiau – tavo, mamos, iškovotų mėgėjų teniso varžybose, ar tėvo iš ledo ritulio arenų?
– Mano daugiausia. Pilnas kambarys.
– Kaip sakė Ričardas Berankis, sulaukti didesnio rėmėjų dėmesio galima tik patekus į pirmą pasaulio reitingo šimtuką. O kartais neužtenka ir to, ypač jei esi iš tokios šalies, kaip Lietuva. Iš kur pavyksta gauti lėšų kelionėms į turnyrus?
– Ir mano nuomone šimtuko nepakanka, reiktų patekti tarp pirmųjų penkiasdešimties. Tik tada galėsi pragyventi iš teniso. Lietuviai išties nesulaukia didelio dėmesio, nes mūsų rinka per maža, todėl neįdomi didžiosioms kompanijoms. Man daugiausia padeda tėvai, pernai nemažai prisidėjo Lietuvos teniso sąjunga, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kiti rėmėjai. Esu labai dėkinga už pagalbą.
