Alexanderi, pataisyk, jei esame neteisūs, tačiau pats esi turbūt pats naujausias Ričardo komandos narys.
Galima pasakyti ir taip. Esu senas su Ričardu dirbančių Dirko Hordorffo ir Rainerio Šutlerio bičiulis. O kartu su Raineriu esame įkūrę teniso akademiją – Schuetller-Waske Tennis University. Ričardas čia yra dažnas svečias, stebėjau jį čia treniruojantis pastaruosius dvejus metus. Dirkas ir Raineris yra smarkiai užimti žmonės, ne visuomet randantys galimybių lydėti Ričardą į turnyrus. Taip ir gimė mintis, jog kai kada tai daryti galėčiau aš. Pirmą kartą kartu vykome į šiemetinį ATP250 turnyrą turnyrą Memfyje, kuriame Rička pasiekė pusfinalį. Na ir dabartinis ilgas Azijos turas.
Ar lengva dirbti su Ričardu?
Taip. Ir sakau tai be mažiausios abejonės. Tikrai žinau nemažai pavyzdžių, kuomet po panašių kelionių treneriui ir žaidėjui tiesiog reikia pailsėti vienam nuo kito. Nes jie būna nusibodę vienas kitam iki gyvo kaulo. Tačiau mūsų atveju nėra nieko panašaus ir čia, manyčiau, turiu išskirti du aspektus. Pirma, Ričardas yra žmogus, su kuriuo paprasta ir lengva bendrauti. Turiu mintyje kasdienį bendravimą. Ir antra, manau, kad sutampa mūsų požiūris į darbą, darbo etiką. Man patinka, kad Ričardas treniruotėse atiduoda visą save – tiek korte, tiek, pavyzdžiui, fizinio pasirengimo salėje ar tiesiog darydamas apšilimą. Atrodo, kad jam nėra nesvarbių smulkmenų. Todėl dirbti su juo lengva.
Galiausiai trenerio ir žaidėjo tarpusavio santykius įtakoja ir rezultatai. Mums neblogai sekėsi Memfyje, rezultatai Azijoje taip pat, sutik, neblogi.
Grįžkime į Aziją. Kaip visas Azijos turas atrodo iš trenerio bokštelio?
Ričardas vyko į šiuos turnyrus turėdamas labai aiškų tikslą – patekti į Rio Olimpines žaidynes. Ir jis tai padarė! Niekas nežino, kaip Ričardui seksis vasarą Brazilijoje, tačiau pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad jau dabar galite didžiuotis juo ir šiuo jūsų tenisininko pasiekimu.
Per šias Azijoje praleistas keturias savaites mačiau daugybę žaidėjų. Ričardas vienareikšmiškai buvo profesionaliausias iš jų. Kalbu apie požiūrį į treniruotes, varžovus, įvairias smulkmenas. Buvau šalia, mačiau jo pastangas iš arti, todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, kad jis tikrai nusipelnė kelialapio į olimpiadą.
Jei kalbėti apie žaidimo elementus, aš norėjau, jog jis žaistų kiek agresyviau nei tai darė paskutiniu metu. Agresyviau priimtų varžovų padavimą, diktuotų tempą. Žinoma, nekalbu apie aklą bet kokio kamuolio mušimą. Labiau mintyje turiu tinkamos progos ieškojimą ir jos išnaudojimą. Dar vienas svarbus Ričardo žaidimo aspektas, kurį bandėme tobulinti ir darysime tai toliau, yra pirmas smūgis atakuojant prie tinklo. Žaidžiant agresyviau šis komponentas yra labai svarbus ir, kalbant konkrečiai apie Ričardą, jis tikrai galėtų būti geresnis.
Nemažai dėmesio Azijoje skyrėme ir taktiniams dalykams. Kaip žaisti prieš vieną ar kitą varžovą. Kaip keisti savo žaidimą priklausomai nuo to, kas yra kitoje tinklo pusėje.
Lietuvoje kartais pasigirsta vertinimų, kad Azijoje vykę turnyrai nebuvo labai stiprūs, todėl daryti kažkokias išvadas apie gerą Berankio sportinę formą yra anksti.
Sakyčiau taip – dalis tiesos tokiuose samprotavimuose yra. Taip, nemažos dalies varžovų reitingas buvo gerokai žemesnis nei jo paties. Tačiau yra keli bet. Visų pirma visuose šiuose turnyruose Ričardas buvo favoritas. O tai nėra lengva, nes žaisdami prieš favoritus žaidėjai visuomet stengiasi labiau. Antra, Ričardo biografijoje galime rasti nemažai pralaimėjimų pirmuose Challenger serijos turnyrų ratuose varžovams, negalintiems pasigirti aukšta pozicija ATP piramidėje. Ir aš jau pastebėjau, kad dažnai žaisti prieš stiprius ir žinomus žaidėjus jam psichologiškai yra gerokai lengviau nei prieš tuos, kurių jis nei matė, nei žino. Ir tam Azijos turo metu mes skyrėme nemažai dėmesio.
Galiausiai tikrai negalima sakyti, kad rimtų varžovų Azijoje mes nesutikome. Tas pats Gregas Zemlja yra puikus tenisininkas, kurio Ričardas, iki Azijos turo, nebuvo niekada įveikęs. Arba australas Jordan Thompsonas, su kuriuo teko žaisti pusfinalyje Nanjinge. Po savaitės jis laimėjo tokį pat turnyrą kitame Kinijos mieste.
Kodėl Taipėjuje Ričardui nepavyko peršokti Danielio Evanso barjero?
Tą dieną Evansas žaidė puikiai. Padavinėjo tikrai geriau nei tai daro įprastai. O Ričardas žaidė kiek žemiau savo galimybių ribos. Tačiau man, kaip treneriui, labai svarbus vienas žaidimo momentas – net ir žaisdamas vidutiniškai prieš tą dieną puikiai rungtyniavusį priešininką Ričardas galėjo laimėti tą mačą. Antrame susitikimo sete jam pavyko nukeliauti iki tbreiko, kurio rezultatą iš esmės nulėmė vienas nesėkmingas taškas. Ir mano trenerio ir žaidėjo patirtis man sako, kad, jei būtų tekę žaisti trečią setą, favoritu jame būtų buvęs Berankis. Nes Evansui neišvengiamai būtų tekę kovoti ne tik su Ričardu, tačiau ir su savo mintimis apie tai, kad net ir žaidžiant puikų mačą prieš vidutiniškai žaidžiantį oponentą jam tenka kautis trečiame sete.
O kas nutiko paskutiniame turo susitikime Korėjoje?
Azijos turo metu Ričardui teko atlaikyti milžinišką krūvį. Per nepilnas tis savaites jis buvo sužaidęs 14 susitikimų. Prieš mačą Busane jau matėsi, kad jo kuro bakas yra visiškai tuščias. Bandėme žaisti, tačiau antrame sete parodžiau jam, kad reikia stabdyti arklius. Matėsi, kad jėgų bėgti, mušti, galvoti nebelikę visiškai.
Kokie tolimesni Ričardo planai?
Heilbornno Challengeris kitą savaitę, tada ATP 250 serijos turnyras Ženevoje ir „Roland Garros“. O tada jau žolės sezonas, iš kurio aš tikrai daug tikiuosi. Ričardui patinka ta danga, be to, jis nusikratė su patekimu į Rio susijusios įtampos. Labai tikiuosi, kad būtent šioje sezono stadijoje mums pavyks pasiekti dar rimtesnį proveržį.
Kas tai galėtų būti?
Nematau dalykų, kurie neleistų patekti Ričardui patekti, pavyzdžiui, tarp trisdešimties geriausių pasaulio tenisininkų.
Aleksandrai, papasakok kiek daugiau apie paties ir Rainerio teniso akademiją?
Esame gana nedidelė akademija, tačiau ypatingą dėmesį skiriame kokybei. Pavyzdžiui, treniruočių metu korte, skirtingai nuo kitų panašių įstaigų, pas mus niekuomet nedirba daugiau nei du sportininkai. Ir kiekviename korte būtinai būna treneris. Be to, savo auklėtinius visuomet lydime į turnyrus, nes tai, mano nuomone, yra būtina tobulėjimo sąlyga. Beje, Ričardas nėra vienintelis lietuvis, besitreniruojantis pas mus. Darbuojamės ir su Juliumi Adomavičiumi, kuris neseniai tapo Lietuvos U16 čempionu.
Štai ir dabar ką tik atvykau į kortus ir matau čia žaidžiančius Janko Tipsarevičių, Dušaną Lajovičių. Pas mus taip pat dažnai treniruojasi Tobiasas Kamke, Benjaminas Beckeris, Andrea Petkovič.
Ir pabaigai. Esi vienas iš nedaugelio žaidėjų, kurie neturi neigiamo susitikimų su Rafa balanso. Ar atsimeni mačus prieš jį?
Cha, pamiršti tokių akimirkų neįmanoma. Galiu pasakyt, kad įvairių turnyrų metu susitinku su Rafa, matau, kad tą vienintelį pralaimėjimą man pamena ir jis. Tas mačas vyko Halėje, ant žolės, o Rafa buvo ką tik laimėjęs savo pirmą didžiojo kirčio turnyrą. Iki šiol esame geri bičiuliai su jo dėde ir treneriu Tony Nadaliu. Ir jei Ričardui reikės kada žaisti prieš ispaną, tikrai turėsiu jam ką pasakyti apie varžovo žaidimą.
