Atviras R.Berankis – apie metus, naują trenerį ir olimpiadą: „Skaudu, kai vadina vagimi“

Dėl pastarojo pasirinkimo tautiečiai savo teniso dievaitį ruošėsi deginti ant laužo. Juos kiek nuramino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) išvada – „nekaltas“. Savo tyrimą vykdęs LTOK, į R.Berankio pasiruošimą žaidynėms investavęs 68 tūkst. eurų, galiausiai pareiškė, kad „priežastys buvo svarios“ ir jei „būtų įvardintos iš pradžių, nebūtų kilę jokių klausimų“.

Bet priežastys – asmeninės, o R.Berankis apie asmeninį gyvenimą nekalba. Artimiausius žmones nuo viešumo jis saugo taip stipriai, kad net ir labiausiai užkietėjusiems šalies teniso gerbėjams pakilo antakiai, kai buvęs geriausias pasaulio jaunių žaidėjas šių metų rudenį pranešė apie šeimos pagausėjimą – su mylimąja Ineta susilaukė dukrytės Olivios. Kaip pat sako – princesės.

„Smagu, malonūs rūpesčiai. Iš pradžių diena su naktimi buvo šiek tiek susimaišiusios, bet jau viskas gerai. Miegam ramiai“, – džiaugėsi valandėlę pokalbiui su 15min radęs jaunasis tėtis.

Asmeninio albumo ir Ado Vasiliausko nuotr./Ričardas Berankis su mylimąja Ineta

31-erių R.Berankis šiuo metu Vilniuje jau aktyviai mosuoja rakete – ruošiasi kitų metų sezonui. „Tikiuosi, geresniam nei šių metų“, – prisipažįsta iš 69 vietos į 104-ąją per metus ATP reitinge nukritęs tenisininkas.

Ilgame ir atvirame interviu jis papasakojo apie sezoną, kurį palygino su atrakcionų kalneliais, apie saldžiausias pergales ir skaudžiausius pralaimėjimus, apie skiepus tenise, naują trenerį komandoje, nustebinusį buvusio trenerio Remigijaus Balžeko norą, karjerą baigusius bendražygius, kitų metų siekius ir, žinoma, olimpiadą.

Tiesaus atsakymo į labiausiai rūpimą klausimą R.Berankis nepateikė, bet tarp eilučių leido suprasti, kodėl priėmė, kaip pats sako, „itin sunkų sprendimą“ nevykti į Tokijo olimpiadą.

– Tenisas per pandemiją yra turbūt pats sudėtingiausias sportas. Daug kelionių, skirtingos šalys, skirtingos taisyklės. Prisimename ir „Australian Open“, kur žaidėjams teko izoliuotis viešbutyje, teniso žvaigždės skundėsi, kad jaučiasi lyg uždarytos narvelyje, kad kambariuose yra pelių. Kaip jums klostėsi šie pandeminiai metai?

– Metus, sakyčiau, pradėjau gana gerai. Buvau tvirtai pasiruošęs. Blogiausia buvo, kad grįžęs iš Australijos į Lietuvą, pasiskiepijau ir tas skiepas mane labai išmušė iš vėžių. Realiai, prireikė gal trijų mėnesių, kad visiškai atsistatyčiau ir galėčiau vėl normaliai sportuoti.

LTOK nuotr./R.Berankis pirmą skiepą gavo vasarį, kaip sportininkas, besiruošiantis olimpiadai.

Negalėjau atlaikyti krūvio, nes labai staigiai užkildavo pulsas. Kildavo jis labai aukštai, iki 200 – tai nėra gerai. Tekdavo daryti pertraukas. Atlieki vieną pratimą, pulsas užkyla ir kol nenukrenta, negali tęsti treniruotės. Tas atsistatymo laikas, tarp pratimų, buvo labai pablogėjęs, širdis kalatavosi. Reikėjo riboti darbą aikštelėje ir fizinį pasiruošimą. Buvo iššūkis. Geriau pasijutau, manau, tik likus savaitei iki „Roland Garros“.

– Todėl ir buvo ta pusantro mėnesio pertrauka po varžybų Australijoje?

– Taip. Bet ir sugrįžęs dar žaidžiau toks pusiau muštas. Buvo tikrai nelengva. Eini žaisti prieš arklius, kurie jokių nuolaidų nedaro. Reikia visada būti geriausios savo sportinės formos. Kiek galėjau, tiek, manau, išspaudžiau iš to pirmojo pusmečio.

Įveikiau vieną ratą Majamyje, vieną – Marbeljoje, Miunchene irgi, kai patekau į pagrindą su lūzeriu (LL, lucky looser – kai tenisininkas pralaimi lemiamą atrankos mačą, bet dėl aukšto reitingo patenka į pagrindines varžybas, – past.). Tai kažkiek palaikė mano reitingą.

– Tuomet nuvykote į Paryžių ir – žaisdamas ant grunto, nemėgstamiausios savo dangos – pasiekėte trečiąjį „Didžiojo kirčio“ varžybų ratą. Tapote pirmuoju tai padariusiu lietuviu „Roland Garros“ varžybose ir būtent Prancūzijoje šiemet sužaidėte geriausią savo „Didžiojo kirčio“ turnyrą. Kas būtų patikėjęs?

– Tikrai įdomiai. Visi puikiai žinome, kad gruntas nėra ta danga, ant kurios aš žaidžiu geriausiai. Tačiau šiemet kortos sukrito taip, kad būtent tuo metu jaučiausi geriausiai ir man pavyko parodyti tikriausiai geriausią savo žaidimą šiais metais.

Tada dar kelis mėnesius normaliai sportavau ir gerai jaučiausi. Rezultatų ant žolės gal nebuvo puikių, bet, kaip bebūtų, Halėje įveikiau kvalifikaciją ir pralaimėjau Kei Nishikoriui labai sunkų mačą per tris setus.

Vimbldone nepasirodžiau puikiai, bet ir varžovas ne pėsčias teko.

Tuomet buvo traumelė čiurnos. Hamburge pasisukau koją smarkiai. Gal 10 dienų buvo sutinusi, nieko negalėjau daryti ir vėl išsimušiau iš ritmo. Sakyčiau, šiemet buvo tokie trys periodai, kai dėl sveikatos nepavyko pasiekti geriausios savo sportinės formos. Tokios, kaip, pavyzdžiui, 2020-aisiais, pandeminiais metais, kai „US Open“ gerai pasirodžiau. 2019 metais pavyko beveik visus metus sveikam sužaisti.

Šiemet metai buvo tokie, kaip atrakcionų kalneliai. Ir tas antras skiepas, kuris buvo atliktas rugpjūčio pradžioje – po jo vėl išsimušiau porai mėnesių. Vėl žaidimas su pulsu, vėl negali treniruotis visa jėga. Širdis neleidžia, o persikrauti – irgi negerai. Gali vieną dieną, dvi, bet kai mes kalbame apie tenisininkų režimą, kuris tęsiasi savaitę po savaitės – tuomet perkrovos gali blogai baigtis.

Iškeliavau į Sinsinatį, kur per plauką pralaimėjau. Galvojau, net nedalyvauti, nes keturias dienas gulėjau su temperatūra, bet nusprendžiau pabandyti. Pirmą mačą kvalifikacijoje pavyko laimėti prieš G.Magerį ir tuomet pralaimėjau Y.Nishiokai, po trijų setų, pirmaudamas 7:6(6), 4:0. Jis užsikabino, 4:4, o man tiesiog nebebuvo parako.

Tada rezultatai visai krito, nepavyko praktiškai nė vieno mačo laimėti iki Maskvos. Maskvoje – pasisekė, bet iki jos sąžiningai dirbau, dariau viską, ką galėjau, ir pavyko kažkaip sužaisti keletą geresnių mačų. Tuomet jau princesė gimė (šypsosi). Grįžau namo.

Viską apibendrinus, sakyčiau, metai nebuvo geri. Atrodo, viską darai teisingai ir komanda aplinkui viską daro teisingai, bet tas pandemijos šleifas... Aš manau, jis dar laikysis kurį laiką. Neaišku, kaip čia bus su ateinančiais skiepais. Metai buvo iš tiesų apkrauti.

– Šiemet buvo pergalė prieš Lucasą Pouille, buvusią 10 pasaulio raketę Marbeljoje. Žaidėte prieš Novaką Džokovičių Paryžiuje, prieš Aleksandrą Zverevą Miunchene. Kuris mačas labiausiai įsiminė?

– Tikriausiai prieš N.Džokovičių, „Roland Garros“ turnyre. Vis tiek žaidi prieš pirmąją raketę pasaulyje, trečiajame „Roland Garros“ rate – tai aukščiausias mano pasiekimas, centrinis kortas – garbingai jautiesi išėjęs į aikštę. Realiai dirbi visą gyvenimą, kad bent kartą pastovėtum tokioje situacijoje. Tikrai labiausiai įsimintinas mačas šiemet.

VIDEO: Novak Djokovic vs Ricardas Berankis - Round 3 Highlights I Roland-Garros 2021

Novak Djokovic vs Ricardas Berankis - Round 3 Highlights I Roland-Garros 2021

– Praeityje būdavo, kad grunto sezoną visai praleisdavote, bet po šių metų sėkmės kitąmet taip galbūt jau nedarysite?

– Matote, kaip yra su tuo tvarkaraščiu – priklauso nuo to, kur vyksta turnyrai. Šiemet gruntas irgi gal nebūtų buvęs prioritetas, bet aplink nebuvo daug kitų turnyrų, todėl pasirinkome grunto kelią. Be to, buvau arčiau namų, o dėl savo sveikatos po skiepo aš net nebandžiau žaisti dviejų turnyrų iš eilės. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Būdavau pervargęs.

Susidarėme tokį tvarkaraštį, kad savaitę žaidžiu – savaitę ilsiuosi. Skristi į Kiniją ar Ameriką – nevertėjo, nes situacija buvo labai neaiški, nebuvo aišku, kaip mano kūnas reaguos į visus tuos krūvius. Stengiausi būti arčiau namų. Kadangi reitingas leido, tai ir registravomės į visus grunto turnyrus Europoje. Kad komfortabiliau jausčiausi ir jeigu kas, per porą valandų galėčiau parskristi namo.

– Mėgstamiausia danga išlieka žolė? Ar su metais keičiasi jūsų žaidimo stilius? Gal tapote kantresnis?

– Maloniausia daryti tai, kas geriausiai sekasi (šypteli). Žolė, šiaip, labiausiai patinka daugeliui žaidėjų, nes ant jos žaidžiamas toks specifinis tenisas. Visai kitoks atšokimas, kitokia atmosfera. Vien tas žaidimas Vimbldone – tai daugelio svajonė.

„Scanpix“ nuotr./Ričardas Berankis ir Marinas Čiličius 2015 metais Vimbldone

Malonumo atžvilgiu, taip, man labai patinka žaidimas ant žolės. Mano smūgiai plokštesni, kamuolys man taip aukštai nešoka, palyginus su hardu (kieta danga, – past.) ar gruntu. Galima sakyti, kad žaisti man labiausiai patinka ant žolės, bet geriausia, patogiausia danga vis tiek yra hardas. Indoor hardas (uždarų patalpų kieta danga, – past.) man labiausiai limpa jau daug metų. Sakyčiau, kad ta danga man yra geriausia.

– Grįžtant prie „Didžiojo kirčio“ turnyrų, kartu su Benoit Paire šiemet patriukšmavote „US Open“ dvejetų varžybose. Tapote pirmuoju lietuviu, patekusiu į „Didžiojo kirčio“ dvejetų varžybų trečią ratą. Ar pačiam tai buvo netikėta?

– Pasakysiu atvirai, tikrai netikėta. Nebuvo jokių planų žaisti poroje su B.Paire, bet mums abiem tai buvo vienintelis variantas patekti į dvejetų lentelę, jeigu kartu užsirašytume, pagal reitingą.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Benoit Paire

Buvome labai patenkinti savo žaidimu. Galiu pasigirti, manau, tikrai gerai žaidėme. Pajutome vienas kitą aikštelėje, kas ką daro, kas kur stovi tam tikru metu. Manau, tai ir davė tuos vaisius, kad pasirodėme tikrai gerai. Pačiam buvo netikėta, nes nesu tas žaidėjas, kuris koncentruotųsi į dvejetų tenisą, kalbant apie pasiruošimą. Aišku, pasitreniruoji, pažaidi kartais, bet prioritetas visada būna vienetai.

– B.Paire – tikrai karštas, skandalingas vyrukas. Koks jis partneris, nebuvo nesusipratimų?

– Karštas, skandalingas, bet kitų niekada neįžeidinėjantis. Jis niekada kitam neužmins, nesistengs kažkaip įkąsti, ar per spaudą, ar dar kitaip. Jis pats save vadina išprotėjusiu – tiek žmogumi, tiek žaidėju. Labai priklausantis nuo nuotaikos žmogus.

Bet jis tikrai priešų neturi ir nėra nė vieno prastesnio žodžio pasakęs apie kitą žaidėją arba situaciją. Mes su juo iki šiol gerai sutariame, o čia likimas taip suvedė, kad mums abiem vienintelė galimybė patekti į dvejetų lentelę buvo žaidžiant kartu, reitingai taip diktavo.