Tad šįkart finale susitiko estas ir čilietis. Bet abu demonstravo įdomų, dėmesio vertą žaidimą ir gana apylygę kovą, kuri kėlė intrigą, kas gi finale nugalės. Nugalėjo čilietis, beje, pirmą kartą turnyrų istorijoje ši taurė iškeliavo į Čilę.
Užmetusi akį į ant apdovanojimų stalelio stovinčią balto porceliano taurę, susimąsčiau apie šios taurės – Lietuvos Respublikos Prezidento taurės – vertę.
Lietuvoje šiuo metu vyksta vos vienas reitinginis profesionalių sportininkų turnyras, kurio prizų fondas – 10 tūkst. JAV dolerių. Tai mažiausias prizinis fondas, koks tik gali būti. Bet ir jį, tokiai šaliai, kaip Lietuva, nėra lengva surinkti. Iš startinio žaidėjų mokesčio paprastai dengiami organizaciniai turnyro sąnaudos (atlyginimai teisėjams, darbuotojams, teniso aikštelių nuoma, kamuoliukų pirkimas ir kita). Prizinis fondas, kuris išdalijamas pergales laimėjusiems žaidėjams, paprastai formuojamas iš rėmėjų lėšų. Tačiau, ar vien verslas turi remti ir padėti išlaikyti varžybas, kurių pagrindinis prizas yra šalies Prezidento taurė?
Juk tai trofėjus, kuris garsina mūsų šalį, iškeliaudamas į užsienį. Juk tai trofėjus, apie kurį svajoja kiekvienas Lietuvos teniso profesionalas. Galų gale – tai trofėjus, dėl kurio ir eiliniam teniso mėgėjui ne vis vien, kam jis atiteks. Dėl to visi šeštadienio rytą susirinkome ir skyrėme beveik 3 valandas savo savaitgalio laiko.
Daugelį metų buvo įprasta, kad svarbiausias šalies teniso varžybas remia Lietuvos energetikai, dujininkai, naftininkai bei įmonės, šalyje valdančios uostus, kelius, tiltus. Dabar šios kategorijos rėmėjų sąraše vieninteliai „Lietuvos geležinkeliai“, ačiū jiems! Keista, kad taip įvyko, bet Lietuvos Prezidento taurės, kaip pačio trofėjaus vertė, stambiųjų šalies įmonių akyse ėmė ir pasidarė nebe tokia reikšminga. Nepaisant to, kad turnyras organizuojamas kiekvienais metais vis geriau, jis surenka vis daugiau žiūrovų ir vis didesnio verslo palaikymo.
Matyčiau tokią tendenciją, kad gana lengvai įvairiems renginiams suteikiamas „renginį globoja šalies vadovas“ statusas, į antrą planą nustumia reikšmingus, tradicinius, daugelį metų ir dažnai iš didelio entuziazmo ir idėjos organizuojamus mūsų šaliai svarbius nekomercinius renginius. Šiemet Prezidento taurės turnyras organizuotas jau 22-ąjį kartą (4-i buvo organizuoti iki 1940 m. ir 18-ka nuo 1994 m., iš jų 13-ka – vyko Sereikiškių parke).
O į žiūrovus po apdovanojimo atsigręžęs čilietis Podlipnik-Castillo prisipažino, kad jo šalyje varžybų praktiškai niekas neateina žiūrėti, ir išties taip nuoširdžiai padėkojo žiūrovams, kurie susirinko stebėti finalą, kad pajutau, jog ne vien dėl tos Prezidento taurės, bet ir dėl šio vaikino ir apskritai dėl pačio teniso palaikymo vertėjo šeštadienio rytmetį praleisti Vilniaus Sereikiškių parke, gryname ore, klausantis kamuoliuko pokšėjimo. Beje, tai labai ramina. Pabandykite kitą kartą ir jūs prisijungti.
