Kitų metų Daviso taurės kovas lietuviai pradės kovo 4-6 dienomis, kuomet namie priims Norvegijos tenisininkus.
Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas sako, kad spėlioti kaip komandai seksis kitais metais dar anksti, o rinktinės pasirodymą pirmoje Daviso taurės grupėje vertinantis viso labo patenkinamai.
– Komandai kėlėme tikslą likti pirmoje Daviso taurės varžybų grupėje, tačiau realybė sudaužė šias viltis į šipulius. Vertinant objektyviai, Lenkijoje daug vilčių iškovoti pergalę mes neturėjome. Lenkai turi stiprią ir patyrusią komandą, kuri galiausiai iškovojo teisę žaisti pajėgiausioje – Pasaulio – grupėje. Tačiau iš mačų su Ukraina ir Slovėnija visgi tikėjomės daug daugiau.
– Ko pritrūko mūsų komandai?
– Priežasčių, matyt, yra daug. Kažkur, galbūt, pritrūko motyvacijos ir noro. Kitur varžovai tiesiog buvo pajėgesni. Šių metų pasirodymas Daviso taurėje uždavė mums iš tiesų daug klausimų. Nepaisant to noriu padėkoti už Lietuvą žaidusiems vyrams ir šalia jų buvusiems žmonėms.
– Rinktinės lyderis Ričardas Berankis šiais metais pralaimėjo visus lemiamus Daviso taurės mačus panašaus pajėgumo žaidėjams. Kodėl?
– Šį klausimą aš dažnai girdžiu iš rinktinės sirgalių. Man sunku į jį atsakyti, negaliu įlįsti į Ričardo galvą. Galbūt šiemet žaisti Daviso taurėje Ričardui trūko motyvacijos ar, ypač sezono pabaigoje, jėgų. Galbūt jis tiesiog susitelkęs į asmeninę savo karjerą, todėl Daviso taurės varžybų nelaiko labai svarbiomis. Galiu jį suprasti, jei taip yra iš tiesų – dabar ir pirmoje kito sezono pusėje spręsis ar Ričardas pateks į 2016 metų Olimpines žaidynes. Tačiau jei taip yra iš tiesų, norėtųsi tą tiesiog išgirsti iš paties žaidėjo.
Negaliu įlįsti į Ričardo galvą. Galbūt šiemet žaisti Daviso taurėje Ričardui trūko motyvacijos ar, ypač sezono pabaigoje, jėgų.
Kita vertus, būtų neteisinga kaltę dėl pralaimėjimų suversti tik žaidėjams. Jie puikiai mato aplink vykstančius procesus ir, matyt, pastebi, kad tenisas, kaip sporto šaka, nėra įdomus sportą kuruojančioms valstybės institucijoms, savivaldybėms. Žaisti pirmoje ar trečioje Daviso taurės grupėje – valstybinio finansavimo prasme nėra jokio skirtumo. Šiais metais Lietuvos teniso sąjunga iš valstybės gavo kiek daugiau nei 40 tūkstančių eurų. Tai maždaug pusė tiek, kiek mums prireikė surengti Daviso taurės mačą Vilniuje.
Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie sostinės savivaldybę, kuri iš esmės rodė tik pačias minimaliausias pastangas rengiant mačą prieš Ukrainą Vilniuje. Sakyčiau, Šiauliai yra vienintelis Lietuvos miestas, kuris pagal galimybes rūpinasi Lietuvos tenisu.
Todėl jei tenisas ir nelabai rūpi aplink esantiems žmonėms ir institucijoms, kodėl Daviso taurės varžyboms turėtų rūpėti ir patiems tenisininkams?
– Nes tai komandinis teniso pasaulio čempionatas.
– Taip, tačiau už dalyvavimą Daviso taurės pirmos, antros ir trečios grupės varžybose tenisininkai negauna ATP taškų, o mūsų galimybės motyvuoti juos finansiškai, visų pirma dėl jau minėto valstybės požiūrio, yra labai labai ribotos. Bent jau palyginus su ATP ar kitomis nacionalinėmis federacijomis.
Be to, galiu mesti didelį akmenį ir į Tarptautinės teniso federacijos (ITF) daržą. ITF nuolat deklaruoja koks svarbus jai yra Daviso taurės turnyras. Tačiau varžybų organizavimas Slovėnijoje mums aiškiai parodė, kad taip nėra. Esu tikras, kad jokia save gerbianti organizacija neleistų rengti tarptautinių varžybų tokioje arenoje. Ne arenoje, o angare. Kuriame kortas yra per žemas, per tamsus, per trumpas. Pasakysiu atvirai – pirmą kartą mačiau, kad žaidėjai iš rūbinės į kortą turėtų eiti per lauką. Ir ne 3 ar 5, o lygiai 95 metrus. Po mačo ar apšilimo, sušilę ir suprakaitavę. Tamsoje ir, sakykime, 5 laipsnių temperatūroje. Visiškas absurdas.
Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad aplinka, kurioje žaidėme Kranje lėmė mūsų pralaimėjimą. Matyt būtumėme nusileidę slovėnams ir „Siemens“ arenoje. Tačiau aš nelabai įsivaizduoju, kokius argumentus reikės naudoti kviečiant Ričardą ir Lauryną į rinktinę kitą kartą. Sakyti, kad Daviso taurė – svarbios varžybos, o žaisti jose – garbė?
– Gali būti, kad kitais metais Lietuvoje bus net trys Daviso taurės susitikimai.
– Taip, tikrai gali taip nutikti. Kovo mėnesį startuojame namie prieš norvegus, vėliau, jei laimėsime, Lietuvoje gali apsilankyti Pietų Afrikos rinktinė, bosniai ar bulgarai. Bus įdomu.
Komandai kėlėme tikslą likti pirmoje Daviso taurės varžybų grupėje, tačiau realybė sudaužė šias viltis į šipulius.
Žvelgiant iš organizacinės pusės, vargu ar pirmą kitų metų susitikimą žaisime didelėje multifunkcinėje arenoje. Mūsų mačo su Ukraina, vykusio „Siemens“ arenoje, patirtis rodo, kad padaryti tokį renginį kainuoja labai daug pastangų, pinigų, kitų resursų. ITF įvertinimas buvo malonus – Lietuvos ir Ukrainos dvikova organizacine prasme buvo prilyginta Pasaulio grupės mačui. Tačiau pastangų išeikvojome tikrai daug, o žiūrovų Vilniuje nebuvo tiek, kiek laukėme.
Nes mums dėl dėmesio teko konkuruoti su tuo pačiu metu vykusiu Europos krepšinio čempionatu ir puikiai ten žaidusia Lietuvos rinktine. Keliu kepurę prieš mūsų krepšininkus ir pripažįstu, kad padaryti to mes kol kas nesame pajėgus.
– Pergalėmis Daviso taurėje tenisininkai mūsų šiemet nedžiugino. Ar visgi buvo kokių nors pozityvių dalyvavimo šiose varžybose aspektų?
– Buvo. Noriu išskirti du dalykus. Pirmas yra komandos rėmėjai. Džiaugiuosi, kad mūsų teniso rinktinės yra vis labiau įdomios verslui. Todėl noriu nuoširdžiai padėkoti už paramą visiems rinktinės rėmėjams – ir tiems, kurie su mumis jau seniai, ir tiems, kurie tenisą tik atranda.
Antras labai smagus ir malonus dalykas yra tai, kad mūsų Daviso taurės rinktinė sugeba suburti garsią ir spalvingą ištikimiausių sirgalių armiją, kuri lydi komandą išvykose ir palaiko ją namie. Komandos žaidėjai iki šiol prisimena tą puikią atmosferą, kurią keli šimtai žaliai geltonų sirgalių sukūrė Plocko arenoje. Todėl sakau mūsų rinktinės sirgaliams patį didžiausią ačiū!
