36-erių ispanas neslepia, kad šiuo metu toli gražu nėra geriausios sportinės formos. Retą degeneracinę ligą, vadinamą Mullerio-Weisso sindromu, turintis R.Nadalis žaidžia nuolat kęsdamas didesnį ar mažesnį pėdos skausmą.
„Kaip jau sakiau prieš Vimbldoną, man reikia daug ką pagerinti. Sugrįžau čia po 3 metų pertraukos“, – po pirmosios pergalės neslėpė daugiausia (22) „Didžiojo kirčio“ titulų savo trofėjų lentynoje turintis tenisininkas.
Pirmajame mače Vimbldone 36-erių ispanas, šiemet jau triumfavęs ir „Australian Open“, ir „French Open“ čempionatuose, turėjo rimtai paplušėti su 23-ejų argentiniečiu Francisco Cerundolo (ATP-41).
Daugiau nei pusketvirtos valandos užtrukusioje kovoje F.Cerundolo, geriausiai, kaip ir R.Nadalis, žaidžiantis ant grunto dangos, ne ant žolės, susikūrė netgi daugiau break-pointų (galimybių laimėti varžovo padavimų seriją), bet galiausiai nusileido antrajam pagal skirstymą Vimbldono žaidėjui – 6:4, 6:3, 3:6, 6:4.
„Pirmajame mače praleidau daug laiko korte ir labai tikiuosi, kad tai padės. Manau, mačo pabaigoje jau žaidžiau geriau. Svarbiausiais momentais man pavyko pakelti savo teniso lygį ir tai yra svarbiausias dalykas“, – po dvikovos aiškino R.Nadalis.
Antrajame rate jo laukia pažįstamas lietuvis – Ričardas Berankis. Su Rikardu, kaip į mūsiškį kreipėsi ispanas, jie jau yra mosavę raketėmis ir treniruotėse, ir tikrose varžybose – šiemet turnyre Melburne ispanas buvo pranašesnis 6:2, 7:5.
R.Berankis (ATP-106) Vimbldone startavo užtikrintai – pirmajame rate 6:4, 7:5, 6:3 sudorojo galingais kirčiais pasižymintį 34-erių amerikietį Samą Querrey (ATP-157), buvusią 11 pasaulio raketę.
„Dabar svarbiausia judėti į priekį, gerai pasitreniruoti ir pasiruošti mačui su Rikardu. Žiūriu į priekį diena po dienos. Turiu kukliai priimti laukiantį iššūkį ir susitaikyti su tuo, kad situacija nebus tobula.
Su dalykais, kuriuos turiu, man reikia rasti kelią, kaip tęsti pasirodymą, nes su kiekviena diena, kurią man pavyks išgyventi turnyre, šansai, kad pradėsiu žaisti geriau, vis auga“, – kalbėjo ispanas.
Kalbėdamas apie dalykus, kuriuos turi, R.Nadalis omenyje turėjo Mullerio-Weisso sindromą, retą degeneracinę ligą, paveikiančią pėdos kaulus. Dėl šios priežasties jis visuomet jaučia skausmą.
Ne vienas daktaras, su kuriuo konsultavosi ispanas, teigė, kad jis negalės tęsti tenisininko karjeros, tačiau R.Nadalis žaidžia toliau ir netgi atsiplėšė „Didžiojo kirčio“ titulų lenktynėse nuo Novako Džokovičiaus bei Rogerio Federerio, turinčių po 20 šių pačių svarbiausių trofėjų.
„Aš nesu traumuotas. Aš esu žaidėjas, nuolat gyvenantis su trauma. Visada jaučiu skausmą. Kartais būna tikrai labai sunku su tuo gyventi“, – yra pasakojęs R.Nadalis.
„Jis visuomet žaidžia su nuskausminamaisiais. Jis yra išsiugdęs tokį aukštą skausmo barjerą, kaip joks kitas sportininkas. Jei kiti, dešimtbalėje sistemoje iškenčia 3 lygio skausmą, tai R.Nadalio atveju, jis siekia 7 lygį“, – 2020-aisiais paaiškinti bandė Benas Illouzas, gydytojas osteopatas iš Prancūzijos.
Paskutinį savo trofėjų prieš tris savaites Paryžiuje R.Nadalis laimėjo „užmigdęs“ pėdą, tačiau po triumfo pareiškė, kad Vimbldone taip nežais.
Jis ryžosi dar vienam eksperimentiniam gydymui, pastačiusiam jį ant kojų. Koks jis ir kas tas Mullerio-Weisso sindromas, skaitykite „The New York Times“ žurnalisto Christopherio Clarey straipsnyje žemiau:
