Ketvirtadienį dėl patekimo į pusfinalį lietuvis varžysis su Rusijos atstovu Ronaldu Slobodčikovu (ATP-835). Įdomu, kad šie žaidėjai dar šį vakarą kartu žais dvejetų mačą, kuriame susitiks su Dovydo Šakinio ir Juliaus Tverijono duetu.
– Žaidėte prieš 638-ąją pasaulio raketę. Ar tai jautėsi?, – paklausėme Luko.
– Tas jautėsi pačioje pradžioje, šią poziciją reitinge jis užima ne veltui. Bandžiau žaisti kuo įvairiau, kuo nepalankiau jam ir tai pavyko. Priešininką, kaip ir tą, kurį įveikiau šešiolktfinalyje, pažįstu daug metų, esame žaidę keliuose turnyruose. Turėjau neblogą planą, kurį pavyko įgyvendinti.
– Rezultatas atspindi dvikovos eigą?
– Įpusėjus antrajam setui supratau, kad pralaimėti negaliu. Sekėsi labai gerai servuoti, pabaigoje jaučiausi labai užtikrintai. Sunki buvo pati pradžia, labai gerai, kad pirmajame geime pavyko nubreikuoti.
– Turbūt po pasiektos pergalės pasitikėjimas savo jėgomis tik išaugs?
– Žaidžiu namie, savam klube. Čia užaugau. Pasitikėjimo prideda savi žmonės. Be abejo, kuo daugiau žaidi tokių mačų, tuo tas pasitikėjimas didėja.
– Vakar turėjote laisvą dieną. Ką per ją veikėte?
– Buvo trumpa treniruotė. Tokia ir trumpa, pusantros valandos (šypsosi). Bandžiau tuos dalykus, kuriuos pritaikiau šiandien. Šiek tiek prasitampiau, prasibėgau, pažiūrėjau keletą mačų, pailsėjau.
– Šiandien dar teks žaisti ir dvejetų varžybose. Užteks jėgų?
– Kol dalyvauju vienetų turnyre, dvejetai nėra tokie svarbūs. Dabar visas mano dėmesys priklauso vienetų varžyboms.
– Pačiam grunto danga palanki?
– Jeigu duotų rinktis, rinkčiausi gruntą. Metų pabaigoje ant tokios dangos teko žaisti daugelyje turnyrų.
– Koks jausmas žaisti Lietuvoje?
– Kažkiek jaudiniesi, nes nesinori nuvilti savų žiūrovų. Bet tada prisimenu, kad jie čia atėjo būtent dėl manęs ir kitų lietuvių. Tai man suteikia labai daug drąsos.