Keli šimtai jaunų tenisininkų nuo sekmadienio varžysis dėl prizų keturiose grupėse – vaikinų vienetų ir dvejetų bei merginų vienetų ir dvejetų. Nugalėtojų titulų sieks ir dauguma stipriausių mūsų šalies šio amžiaus žaidėjų.
Lemiamas turnyro dvikovas vasario 26 d. Šiaulių teniso mokyklos aikštyne stebės ir Ričardas Berankis su savo treneriu Remigijumi Balžeku. Prieš daugiau nei penkerius metus, 2005-ųjų spalio 10 d., pirmasis neteko geriausio draugo, o antrasis – sūnaus.
Aivarui tada buvo 23-eji. Jis studijavo Lyno universitete Floridos valstijoje. Mokėsi, linksminosi su draugais ir sėkmingai žaidė tenisą. Lemtingą šeštadienio rytą tenisininkas su draugu turku Hakki Yavuzu išlipo pastumti netikėtai užgesusio automobilio ir buvo partrenkti sunkvežimio, kurio vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neblaivus.
Turkas liko gyvas, o lietuvio išgelbėti nepavyko. Avarijos kaltininkui buvo skirti vieni metai kalėjimo.
Nuo penkerių metų tenisą pradėjęs žaisti A.Balžekas jau buvo spėjęs pasaulio jaunių reitinge pakilti į 40-ąją poziciją, vėliau patekti tarp vyrų pirmojo tūkstančio žaidėjų, ne vienus metus atstovavo Lietuvos rinktinei Daviso taurės varžybose, o 2000-aisiais dalyvavo Australijos, Prancūzijos ir Vimbldono čempionatų jaunių turnyruose. Su Oberno universiteto Montgomeryje komanda lietuvis tapo JAV studentų antrosios pagal pajgumą lygos čempionu.
Aivaro atminimas yra įamžintas ne tik turnyru, bet ir Vilniuje įkurta Balžeko teniso mokykla, kurioje treneriu dirba antrasis R.Balžeko sūnus Arūnas, o tarp mokinių yra ir šio sūnus puspenktų metų Arnas.
– Kaip kilo mintis Aivaro atminimą įamžinti turnyru? – paklausėme Remigijaus Balžeko.
– Vienaip ar kitaip įamžinti jo vardą norėjosi. Buvo įvairiausių minčių, svarstėme, ar nevertėtų įkurti fondo.
Bet vėliau pagalvojome – Aivaras augo Šiauliuose, čia išmoko žaisti tenisą. O Šiauliuose buvo rengiamas aukšto lygio jaunimo turnyras. Tad nutarėme pavadinti jį Aivaro Balžeko atminimo taurės turnyru.
Šiemet jam pirmą kartą suteikta ITF antroji kategorija. Kategorijos priklauso nuo atvykstančių žaidėjų lygio ir suteikiamos kas trejus ar ketverius metus. Bet mums ją davė beveik iš karto, nes čia atvažiuodavo daug žaidėjų iš ITF jaunių reitingo pirmojo šimtuko. Pernai turnyras buvo trečiosios kategorijos. ITF net atsiuntė asmeninį patvirtinimą, kad mano sūnaus vardo turnyrui šiemet suteikiama antroji kategorija.
– Ar pakviesti pajėgius žaidėjus padeda tai, kad jūs su Ričardu esate jau pakankamai gerai žinomi teniso pasaulyje?
– Be abejo. Mus pažįsta labai įvairiuose teniso sluoksniuose. Aivaras buvo geriausias Ričardo draugas. Todėl jis irgi visiems pasako apie šį turnyrą. Bet šiaip mes per daug nereklamuojame varžybų, nes jos ir taip jau gerai žinomos. Vyksta daug metų, tik dabar yra skirtos Aivarui atminti. Anksčiau tai buvo Šiaulių mero taurės turnyras.
– Nesvarstėte galimybės rengti ne jaunių, o suaugusiųjų turnyrą?
– Lietuvoje suaugusiųjų turnyrų daugiau nereikia – liko vienas “Futures” serijos ir užtenka. Daug svarbesni yra jaunių turnyrai, jie tikrai duoda daugiau naudos, nes čia susirenka daug stiprių žaidėjų nuo 14 metų, lietuviams yra gera proga pakovoti su stipriais varžovais.
2009 metais šį turnyrą laimėjo Dovydas Šakinis, dabar atstovaujantis Lietuvos rinktinei. Žaidė ir Lukas Mugevičius, kurį šiemet vėl būtume kvietę į rinktinę Daviso taurės mačui su estais, tačiau jis pateko į ITF Europos komandą ir tuo metu žais Pietų Amerikoje.
– Ar turnyro dalyviai žino, kas buvo Aivaras Balžekas?
– Kasmet yra spausdinami lankstinukai apie Aivarą, patį turnyrą. Pagrindinis turnyro rengėjas yra Šiaulių teniso mokykla, kuriai padeda Lietuvos teniso sąjunga. Jie visada puikiai pasirengia varžyboms. Noriu padėkoti Ramūnui Grušui ir jo komandai, kurie išpuoselėjo turnyrą iki aukščiausio lygio.
Mūsų šeima nugalėtojams įsteigė taures, kitais prizais pasirūpina Šiaulių teniso mokykla. Žaidėjams ten nieko netrūksta.
– Tiesa, kad šiemet į turnyrą atvyks ir R.Berankis?
– Finalo dieną planuojame surengti spaudos konferenciją, kurioje dalyvaus ir Ričardas. Žinoma, jei jis turnyre Delrei Biče Amerikoje nenužengs labai toli. Iš Šiaulių keliausime į Daviso taurės mačą Taline.
R.Berankis Aivaro atminimą pagerbė tatuiruote ant krūtinės ir žiedu, kuris visada kabo ant jo kaklo.
– Ar dažnai aplinkiniai jūsų klausia, ką reiškia šie simboliai?
– Labai dažnai. Tokią pačią tatuiruotę turiu ir aš – pasidarėme kartu su Ričardu San Franciske. Išvertus iš japonų kalbos, ji reiškia meilė. Bet tuo pačiu tai yra ir dvi Aivaro vardo pirmosios raidės – A ir I.
O žiedą, kurį nešioja Ričardas, Aivaras gavo už pergalę JAV studentų antrojo diviziono čempionate su universiteto komanda. Anksčiau Ričardas jį mūvėjo ant piršto, bet to pasikabino ant kaklo, nes šiek tiek trukdė laikyti raketę.
– Ar tėvišką rūpestį ir meilę, kurie pastaraisiais metais galėjo būti skirti Aivarui, perdavėte Ričardui?
– Aš turiu dar vieną sūnų – Arūną. Bet ir Ričardas man yra kaip sūnus. Tačiau kai tiek daug dirbi kartu, tos tėviškos meilės gal labai ir nėra, juk spaudi visą laiką (juokiasi – red. past.).
Ričardas tuo pačiu turbūt yra ir geriausias mano draugas. Nežinau, ar jis irgi taip mano, juk amžius labai skiriasi. Mes esame labai artimi.
– Gal bandysite profesionaliu tenisininku padaryti ir savo vaikaitį Arną?
– Kai būnu Lietuvoje, jau po truputį pradedame judėti su juo aikštėje. Juk turiu atiduoti duoklę savo šeimai. Žinoma, daug su juo dirbs ir Arūnas, bet, manau, aš skirsiu daugiau dėmesio. Taip ir buvo numatyta, kad nuo ketverių ar puspenktų metų pradėsiu su juo dirbti.
Tikrai nėra tikslo padaryti Arną labai aukšto lygio profesionalu. Nors matysime, jei jis pats norės, pasieks rezultatą, viskas įmanoma.
– Ar jūsų sūnus Arūnas nenorėjo žengti profesionalaus tenisininko keliu?
– Gal ir norėjo, bet jam stigo tenisui reikalingų greičio savybių. Jis buvo labai imlus žaidimo technikai, tačiau vien to buvo mažai, kad taptų aukšto lygio tenisininku. Jis tapo labai geru treneriu. Nepatogu girti savo sūnaus, bet jis tikrai vienas geresnių specialistų Lietuvoje.
– Kaip galėjo klostytis Aivaro karjera, jei ne tragedija?
– Aivaras labai skiriasi nuo Ričardo, kuris tikslo link eina lėtai, bet užtikrintai. O Aivaras viską norėjo padaryti staigiai. Ir tai ne visada pasiteisindavo. Labai džiaugėmės, kai jis įstojo į universitetą. Baigęs studijas planavo pradėti verslą. Bet manau, kad jis būtų grįžęs į tenisą ir padėjęs man dirbi su Ričardu. Ir kaip treniruočių partneris, ir kaip treneris.
– Ar Ričardo ir Aivaro charakterių skirtumą atspindėjo ir jų žaidimo stilius?
– Ne, jų žaidimo stilius buvo panašus – juk tą patį mokytoją turėjo. Tik su Ričardu nužengėme toliau, nes labai sunku mokyti savo vaiką. Visgi Aivaras buvo pasiekęs aukštą lygį ir galėjo nužengti dar toliau, jei būtų buvęs tvirtesnio, darbštesnio būdo. Nes tenise viskas taip greitai, kaip jis norėjo, nevyksta.
