T.Gabašvilis neslėpė džiaugsmo, kad pakeliui iki čempionų titulo, kartu su R.Berankiu nugalėjo geriausią visų laikų teniso duetą – Bobą Bryaną ir Mike‘ą Bryaną. Broliai dvyniai siekė šeštojo Hjustono turnyro čempionų titulo ir jau 106-o karjeroje. Rusijos atstovas pripažino, kad ypač sudėtingas laimėjimas buvo pasiektas pusfinalyje, kai teko žaisti prieš dar vienus specialistus – Robertą Lindstedtą ir Jurgeną Melzerį.
T.Gabašvilis negailėjo pagyrimų poroje žaidusiam geriausiam Lietuvos tenisininkui R.Berankiui. Jis pasakojo, kad kai kurie lietuvio žaidimo momentai jį stipriai nustebino.
– Kokie jausmai apėmė po finalo?
– Žinot, galima visada tikėtis laimėti turnyrą. Galima tikėtis, kad gerai žaisime, kad burtai bus palankūs. Bet kai mes nugalėjome brolius Bobą ir Mike‘ą Bryanus, kai nugalėjome tokius žaidėjus kaip Robertas Lindstedtas ir Jurgenas Melzeris, tai tapo labai brangiu laimėjimu. Taip, tai žemiausios kategorijos ATP turnyras: ne 500, ne 1000 ir ne „Didžiojo kirčio“ varžybos, bet kai nugali tokius žaidėjus, tai yra nuostabu. Neįtikėtinas jausmas. Tiesą pasakius, iki šiol negalim suprasti, kaip mums tai pavyko.
– Kaip ir Ričardas, laimėjote pirmą ATP trofėjų karjeroje. Tai irgi prideda malonių emocijų...
– Taip. Tai pirmas mano ATP laimėtas trofėjus. Tačiau tai jau antras mano dvejetų finalas karjeroje. 2007-ais metais nepavyko iškovoti pergalės. Ir štai, pagaliau, po aštuonerių metų aš laikau čempiono taurę rankose. Su Ričardu šiandien tikrai super sužaidėm. Tai pirmas, bet tikiuosi ne paskutinis mūsų trofėjus.
– Nugalėjote profesionalius dvejetų žaidėjus. Įveikėte dvi „Didžiojo kirčio“ čempionų poras. Kur slypėjo jūsų sėkmės paslaptis?
– Manau, kad svarbiausias dalykas buvo vienas kito palaikymas. Pamenu, buvo akimirka, kai prieš brolius Bryanus žaidžiau nelabai gerai. Ričardas mane palaikė. Jis savo neįtikėtinais priėmimais ir puikiu žaidimu padėjo man pasitempti. Aš pradėjau geriau jaustis. Šiandien finale, antrame sete, buvo momentas, kai Ričardas šiek tiek ėmė nervintis, tuomet aš gerai sužaidžiau ir taip patempiau jį. Mes vienas kitam padėjome savo žaidimu, fiziškai ir, žinoma, psichologiškai.
Todėl sužaidėme labai lygiai. O tai labai svarbu dvejetų žaidime.
Mes esame vienetų atstovai. Gerai žaidžiame nuo galinės linijos. Šiame turnyre žaidė labai geri dvejetų meistrai. Varžybos vyko ant grunto, tai yra ant lėtesnės dangos. Dvejetų žaidėjai nemėgsta žaisti prieš vienetų atstovus ant lėtos dangos. Aišku, tai negali būti pasiteisinimas, ypač tokiems žaidėjams kaip broliai Bryanai. Mes privalėjome maksimaliai laikyti koncentraciją ir paskutinius tris mačus mums tai pavyko.
– Pergalė pusfinalyje tapo įsimintina ne tik todėl, kad nugalėjote Robertą Lindstedtą ir Jurgeną Melzerį, bet ir kaip ji buvo pasiekta. Jums teko žaisti iškart po skaudaus pralaimėjimo vienetų ketvirtfinalyje. Be jokio rimtesnio poilsio.
– Vakar man buvo tikrai labai sunku. Buvo sudėtinga pradėti mačą. Ričardas nuostabiai žaidė pradžioje. Antrame sete, nors tikrai buvo nelengva, mes jau abu žaidėme gerai. Buvo sunku, bet sunkumus įveikėm.
O prieš brolius Bryanus Ričardas žaidė, apskritai, neįtikėtinai. Aš tiesiog kaip „stulpas“ stovėjau ir žiūrėjau, ką jis darė. Šiandien pasisekė man, kai antrame sete atsilikome, kelis kamuoliukus pataikiau visai arti užribio. Tai mums suteikė pasitikėjimo.
– Su R.Berankiu žaidėte pirmą kartą. Kaip seniai pažįstate jį?
– Prisimenu jį, kai dar buvo visai jaunas. Mes susitikome Barselonos teniso akademijoje. Jis buvo labai talentingas. Jūs tikriausiai žinote, kad Ričardas buvo pirma pasaulio jaunių raketė ir čempionas. Tada teko su juo pasitreniruoti. Pamenu jo pirmuosius žygius profesionaliame sporte ir mačą su Andy Roddicku, kurį jis galėjo laimėti. Žinau ir apie traumą, dėl kurios jis nežaidė beveik metus. Aš jį gerai žinau. Tai nuostabus žmogus ir labai geras tenisininkas.
– Po tokio debiuto turbūt galima tikėtis ir ateityje matyti jus žaidžiančius poroje?
– Na gal ir nuodėmė būtų nepabandyti dar kartą sužaisti poroje (juokiasi). Mes tikrai pasistengsime. Bet dvejetuose reikia turėti labai aukštą reitingą. O mes, deja, stovime nelabai aukštai. Bet kaip nors reikės bandyti prasimušti. Kitas realus mūsų šansas yra sužaisti Barselonoje. Tiesa, į pagrindines varžybas mes vargu ar pateksime. Gal bandysime per atranką. Nes 500 serijos turnyruose – naujos taisyklės. Dabar galima dalyvauti ir dvejetų atrankoje. Gal pabadysim ten sužaisti. Tačiau mes vis tiek esame vienetų žaidėjai, ne dvejetų. Ir tam skirsime pagrindinį savo dėmesį. Visgi, atsiradus progai, kodėl gi ne.
– Šiame turnyre jūs, galima sakyti, irgi dalyvavote per atsitiktinumą. Pagrindinėse varžybose pakeitėte negalėjusią žaisti porą, nes buvote pirmi už pagrindinių varžybų brūkšnio. Įdomiai viskas išėjo. Tarsi ir neturėjote dalyvauti, o tapote čempionais.
– Tiesą pasakius tai tikrai neįtikėtina. Prisipažinsiu, aš netgi nesikalbėjau su Ričardu dėl žaidimo poroje. Mūsų treneriai susitarė ir vėliau pranešė mums, kad gal sužaisime dvejetų turnyre, jeigu į jį pateksime. Netyčia patekome, pirmą mačą, po pratęsimo, laimėjome 19:17, po to nugalėjome dvejetų meistrus ir galiausiai tapome čempionais. Tikrai bus smagu prisiminti.
