Teniso žaidimą 1873 m. sugalvojo majoras Walteris Cloptonas Wingfieldas iš Velso. Jis sujungė kelis panašius žaidimus, kuriuose didesnis ar mažesnis kamuolys buvo mušinėjamas per tinklą, ir Didžiosios Britanijos visuomenei pristatė pirmąsias lauko teniso (angl. lawn tennis) taisykles.
Lauko tenisas sparčiai plito visoje šalyje ir per kelerius metus buvo pradėtas žaisti daugelyje Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos klubų. Tarp jų – Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klube, kuris 1877 m. Vimbldone įrengtoje aikštėje organizavo pirmąjį lauko teniso turnyrą.
XIX a. devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais teniso turnyrus jau rengė ne vien anglai. Pirmieji turnyrai įvyko Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir netgi už Atlanto vandenyno – JAV.
Tuo metu rengtuose turnyruose dažniausiai dalyvaudavo tik vietos tenisininkai. Tačiau sparčiai didėjant teniso populiarumui ir gerėjant susisiekimo galimybėms, žaidėjai pradėjo važinėti į gretimose ar tolesnėse šalyse rengiamus turnyrus. Taip atsirado poreikis suderinti varžybų tvarkaraščius ir sukurti organizaciją, kuri rūpintųsi viso pasaulio teniso gyvenimu.
Tai buvo padaryta 1913 m., kai dvylikos šalių atstovai susitiko Paryžiuje ir įkūrė Tarptautinę lauko teniso federaciją (ILTF).
Mėgėjai ir profesionalai
ILTF ir nacionalinių federacijų varžybose galėjo dalyvauti tik mėgėjo statusą turintys tenisininkai. Tai reiškė, kad jie žaisdami negalėjo gauti jokio atlygio.
Turnyruose nebūdavo steigiama jokių piniginių prizų, maža to, sportininkai negalėjo dirbti teniso instruktoriais, gauti pajamų už reklamą ar panašią veiklą. Tai buvo ne vien ILTF, bet ir Olimpinės chartijos reikalavimas. Kaip tarptautinio olimpinio judėjimo narė, ILTF šio dokumento nesilaikyti negalėjo.
Visos pajamos, kurias galėjo gauti mėgėjai, buvo kompensacijos už kelionių išlaidas ir dienpinigiai.
Pirmieji profesionalai, t. y. už savo žaidimą atlygį gavę tenisininkai, Europoje atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dalyvaudavo turtingų privačių asmenų rengiamuose turnyruose, kuriuose būdavo įsteigiamas prizų fondas, bei žaisdavo parodomuosius mačus. Daugiausia tokių turnyrų vykdavo Žydrajame krante – mėgstamiausioje turtingų britų ir prancūzų atostogų vietoje prie Viduržemio jūros.
Vis dėlto profesionalų turnyrų, kaip ir profesionalių tenisininkų, buvo labai mažai, o bent kartą profesionalų varžybose dalyvavęs ir atlygį gavęs sportininkas atgal į mėgėjų sportą grįžti nebegalėjo. Todėl profesionalūs tenisininkai duonai daugiausia užsidirbdavo ne žaisdami turnyruose, o dirbdami teniso instruktoriais. Dažniausiai jie mokydavo žaisti tenisą profesionalų turnyrus rengiančius rėmėjus.
Per parodomuosius mačus ir profesionalų turnyrus uždirbtų pinigų užtekdavo tik mažai saujelei geriausių XX a. trečiojo dešimtmečio tenisininkų: čekui Karelui Koželuhui, airiui Albertui Burke’ui, vokiečiui Ramonui Najuchui.
Pirmasis profesionalų turas
Amerikiečiams pamažu atsileidus diržus po Pirmojo pasaulinio karo, JAV pramogų ir sporto Mekoje – „Madison Square Garden“ arenoje – užvirė intensyvus sporto gyvenimas. Vieną vakarą niujorkiečiai ir miesto svečiai skubėjo į dviračių treko lenktynes, kitą – keliolika tūkstančių žiūrovų plojo ir švilpė krepšininkams, trečią – tribūnos lūžo nuo boksininkus stipriau smūgiuoti raginančių sirgalių.
Varžybos vijo varžybas – didžiausias Šiaurės Amerikos miestas, ir ne vien jis, išgyveno tikrą profesionalų sporto bumą.
Tenisas iš pradžių liko šio bumo nuošalyje. Tačiau JAV rinktinės pergalės Daviso taurės varžybose (amerikiečiai 1920–1926 m. septyniskart paeiliui tapo čempionais) taip išpopuliarino geriausius tenisininkus, kad profesionalų sporto renginių organizatoriai tiesiog negalėjo praleisti progos susižerti gražaus pinigo ir iš šio žaidimo atstovų.
Pirmasis tenisą į profesionalų sporto karuselę įtraukė „New York Yankees“ amerikietiškojo futbolo klubo įkūrėjas ir kelių garsių sportininkų agentas Charlesas C. Pyle’as, arba „Cash and Carry“ (angl. mokėk ir turėk), kaip laisvai interpretuodami vardų pirmąsias raides jį vadino amžininkai.
1926 m. rudenį C. C. Pyle’as pasirašė sutartis su keliais tenisininkais, tarp kurių ryškiausios žvaigždės buvo olimpinė čempionė, daugkartinė Vimbldono ir Prancūzijos čempionatų nugalėtoja prancūzė Suzanne Lenglen bei olimpinis čempionas, JAV rinktinės narys Vinnie Richardsas, ir surengė jų parodomųjų mačų turą po Šiaurės Amerikos miestus.
Paprastai vieno vakaro pasirodymą sudarydavo trys mačai: vyrų (V. Richardsas žaisdavo su vienu iš trijų kitų C. C. Pyle’o trupėje buvusių tenisininkų), moterų (S. Lenglen žaisdavo su Mary Browne) ir mišrių dvejetų (kartais S. Lenglen ir V. Richardsas žaisdavo su vyrų pora).
Ryškiausia turo žvaigždė S. Lenglen uždirbdavo daugiausia. C. C. Pyle’as pasirašydamas sutartį žavingajai prancūzei pažadėjo 50 tūkst. JAV dolerių. M. Browne ir V. Richardso honoraras buvo 30 tūkst. JAV dolerių.
40 miestų per 4 mėnesius
Pirmieji profesionalų teniso mačai Amerikoje įvyko 1926 m. spalio 9 d., šeštadienį, „Madison Square Garden“ arenoje. Tribūnose neliko nė vienos laisvos vietos ir „Cash and Carry“ galėjo džiaugtis savo projekto sėkme. Tačiau jau kitą vakarą teko atvėsti – iš 13 tūkstančių išspausdintų bilietų pavyko parduoti vos apie 5 tūkstančius.
Pasirodęs Niujorke, teniso profesionalų karavanas išvyko į kitus JAV ir Kanados miestus. Po poros savaičių C. C. Pyle’as paskelbė, kad per pirmuosius šešis pasirodymus į arenas atėjo 41 tūkstantis žiūrovų, o už bilietus buvo surinkta 83,4 tūkst. JAV dolerių. Turo rengėjas šiuos skaičius pavadino „labai patenkinamais“.
Visas JAV nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno apvažiavę, į Kanadą ir Kubą užsukę tenisininkai per daugiau nei keturis mėnesius aplankė apie 40 miestų. Po visą Ameriką traukiniais ir laivais kartu keliavo arenose patiesiama 900 kg svėrusi linoleumo danga.
Kad ir kur keliavo tenisininkai, apsukrusis verslininkas C. C. Pyle’as jau būdavo paruošęs dirvą. Visuose miestuose mirgėjo į teniso kovas kviečiančių skambių afišų, o vietos dienraščiuose dar prieš kelias dienas pasirodydavo interviu su atvykstančiomis teniso žvaigždėmis.
Vis dėlto pirmiesiems teniso profesionalams nepavyko sukurti visų Amerikos žiūrovų lūkesčius patenkinančio reginio. Visų pirma dėl to, kad S. Lenglen buvo daug geresnė tenisininkė nei M. Browne ir per visą turą nė karto nepralaimėjo savo nuolatinei varžovei. Amerikietei nepavyko nugalėti net tada, kai prancūzė žaidė smarkiai karščiuodama.
„Pono C. C. Pyle’o antraštės skirtos publikai apkvailinti“, – rašė dienraštis „Baltimore Sun“, kai Baltimorėje S. Lenglen eilinį kartą sutriuškino M. Browne 6:0, 6:0.
Antrojo turo nesurengė
Pirmasis profesionalų tenisininkų turas po Ameriką finansiškai pasiteisino dar nė neįpusėjęs. Įkvėptas sėkmės ir savo piniginėje šlamančių banknotų C. C. Pyle’as planavo 1927 m. vasarą surengti savo trupės pasirodymus Europoje, o metų gale pradėti antrąjį turą po Ameriką.
Vis dėlto „Cash and Carry“ greitai persigalvojo ir 1927-ųjų vasarį paskelbė, kad iš teniso traukiasi. Sporto renginių organizatorius suvokė, kad antrajam turui reikės naujų veidų, o jų rasti nepavyko. C. C. Pyle’as įkalbinėjo kitus garsiausius JAV tenisininkus, ypač atkakliai siekė į savo pusę palenkti daugkartinį JAV čempioną ir rinktinės lyderį Billą Tildeną, bet geriausi žaidėjai tapti profesionalais nepanoro.
C. C. Pyle’ui nutolus nuo teniso jo pradėtą darbą tęsė V. Richardsas. Iš patyrusio agento gavęs sporto verslo pradžiamokslį tenisininkas pats ėmėsi organizuoti profesionalų teniso mačus.
Kitos išeities V. Richardsas neturėjo, nes JAV lauko teniso asociacija (USLTA) jam, kaip ir kitiems profesionaliems sportininkams, uždraudė dalyvauti mėgėjų turnyruose. V. Richardsas buvo dar visai jaunas (1927 m. jam sukako 24-eri), norėjo žaisti ir dalyvauti varžybose, todėl pats ėmėsi organizacinio darbo.
Kitoks požiūris
V. Richardsas turėjo kitokį požiūrį į profesionalų tenisą nei C. C. Pyle’as. V. Richardso gyslomis tekėjo sportininko kraujas, todėl jam neužteko vien parodomųjų mačų. Jis, kaip kiekvienas sportininkas, norėjo ne klajoti po šalį ir kas vakarą žaisti su tuo pačiu varžovu, o kovoti rimtuose turnyruose, todėl pirmiausia ir ėmėsi organizuoti tokį turnyrą.
1927 m. rugsėjį V. Richardsas – jam padėjo sumanymu susidomėjęs C. C. Pyle’as– pakvietė tenisininkus į pirmąjį JAV profesionalų čempionatą.
Turnyras įvyko nedideliame Notleko teniso klube Niujorke. Jame dalyvavo apie tuziną tenisininkų, kurių dauguma jau senokai jokiose varžybose nebuvo dalyvavę teniso instruktoriai, o vienintelis rimtas V. Richardso varžovas buvo pirmajame C. C. Pyle’o organizuotame ture po Ameriką kartu keliavęs Howardas Kinsey.
Abu tenisininkai ir susitiko finale. Lemiamą jų mačą be didelio vargo laimėjo ir pirmuoju JAV profesionalų čempionu tapo V. Richardsas.
Nors čempionatas buvo žemesnio lygio, negu tikėjosi jo sumanytojas, pirmojo blyno nebuvo galima pavadinti visiškai prisvilusiu. Antrąjį turnyrą V. Richardsas ir jo bendraminčiai perkėlė į tuo metu didžiausią Niujorko teniso areną – Vest Saido teniso klubą Forest Hilse, kur vykdavo ir USLTA rengiamas JAV čempionatas.
Vis dėlto svarbiausias profesionalų tenisininkų pajamų šaltinis XX a. trečiuoju ir ketvirtuoju dešimtmečiais buvo parodomieji mačai. V. Richardsui pavyko sustiprinti savo rengiamą turą prikalbinus dalyvauti kelis pajėgius tenisininkus (K. Koželuhą, Ellsworthą Vinesą). Finansiškai sėkmingiausias laikotarpis prasidėjo, kai 1930 m. į profesionalus perėjo Didysis Billas – JAV teniso legenda Billas Tildenas.
Praraja tarp tenisininkų
Po Antrojo pasaulinio karo plyšys tarp mėgėjų ir profesionalų teniso tik platėjo. Nemažai gabiausių tenisininkų, ypač amerikiečių, dar būdami visai jauni, iškart pasirašydavo sutartis su profesionalų agentais ir visai nedalyvaudavo mėgėjų turnyruose, tarp jų – ir „Didžiojo kirčio“.
Kiti elgdavosi taip, kaip geriausiu penktojo dešimtmečio tenisininku vadintas Jackas Krameris. Jis dalyvavo mėgėjų varžybose tik tol, kol tapo Vimbldono čempionu. Šis titulas net profesionalams tolstant nuo mėgėjų buvo labai vertinamas visame pasaulyje, todėl vėliau padėjo J. Krameriui sudaryti pelningesnius profesionalaus sportininko kontraktus. Delsdamas palikti mėgėjų tenisą amerikietis iš pradžių nemažai prarado finansiškai, bet tapęs Vimbldono čempionu ir perėjęs į profesionalų tenisą atsigriebė keliskart.
O štai kita penktojo dešimtmečio žvaigždė Pancho Segura ir geriausias šeštojo dešimtmečio pasaulio tenisininkas Pancho Gonzalezas profesionalais tapo „Didžiojo kirčio“ turnyruose nelaimėję nė vieno titulo.
Gausėjant profesionalų gretoms, plėtėsi ir profesionalų turnyrų tinklas. Amerikoje svarbiausios varžybos buvo dar 1927 m. V. Richardso pradėtas JAV profesionalų čempionatas, Europoje atgaivinti prieš karą rengti, bet po jo kuriam laikui nutrūkę Prancūzijos profesionalų ir Vemblio čempionatai. Pastarąjį profesionalai pradėjo rengti kaip atsvarą mėgėjų Vimbldono čempionatui.
Šie trys turnyrai sudarė profesionalų „Didžiojo kirčio“ seriją ir, pakeitę pavadinimus, vyko net prasidėjus atvirajai erai. Tiek JAV, tiek kitose šalyse (Prancūzijoje, Anglijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje) buvo rengiama ir daugiau profesionalų turnyrų, bet jie paprastai būdavo trumpalaikiai, o profesionalūs tenisininkai iki pat atvirosios eros pradžios daugiausia uždirbdavo žaisdami parodomuosius mačus įvairiuose Amerikos miestuose.
Pavyzdžiui, J. Krameris ir Bobby Riggsas 1947–1948 m. keliaudami po JAV ir beveik kas vakarą suremdami raketes vis kitoje arenoje tarpusavyje sužaidė net 89 mačus. J. Krameris laimėjo 69 kartus ir per kelis mėnesius trukusį turą uždirbo beprotišką tų laikų profesionalų tenisui sumą – daugiau nei 100 tūkstančių JAV dolerių.
1955–1956 m. vienas kito atvirai nemėgę (ir tai nebuvo reklaminis triukas) P. Gonzalezas ir Tony Trabertas sužaidė 101 mačo seriją, per kurią P. Gonzalezas pasiekė 74 pergales.
Ilgiausią turą nuo 1949 m. spalio iki 1950 m. gegužės Šiaurės Amerikoje surengė J. Krameris ir P. Gonzalezas. Jie sužaidė 123 mačus, iš jų 96 laimėjo J. Krameris.
Atvirosios eros pradžia
Kuo stipresnis buvo profesionalų tenisas, tuo labiau silpo Tarptautinė lauko teniso federacija ir jos rengiami tradiciniai mėgėjų turnyrai. Vimbldono čempionato ir kitų „Didžiojo kirčio“ serijos varžybų lygis kiekvienais metais smuko.
Kaip sustabdyti nepageidaujamus pokyčius, pirmasis pasiūlė Visos Anglijos lauko teniso ir kroketo klubas. Jis dar 1959 m. kreipėsi į Didžiosios Britanijos lauko teniso asociaciją (LTA), kad Vimbldono čempionate būtų leista kartu dalyvauti ir mėgėjams, ir profesionalams. Tačiau britų teniso vadovams sumanymas nepatiko.
Kitąmet šį klausimą svarstė Tarptautinė lauko teniso federacija. ILTF dėl to netgi surengė balsavimą, bet bendrų mėgėjų ir profesionalų varžybų šalininkai patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir atvirų turnyrų idėja buvo numarinta dar geram pustuziniui metų.
Vis dėlto susiliejimas buvo neišvengiamas ir 1967 m. rugpjūtį LTA surengė pirmąjį (ir vienintelį) Vimbldono profesionalų čempionatą, kurio prizų fondą sudarė 12,5 tūkst. svarų – didžiausias profesionalų teniso istorijoje. Tų pačių metų gruodį LTA paskelbė, kad nuo 1968-ųjų visuose jos rengiamuose turnyruose mėgėjams ir profesionalams leis varžytis kartu.
Procesui įsibėgėjus į kampą įspaustai ILTF reikėjo skubiai nuspręsti, ką daryti toliau. Tarptautinė teniso federacija sušaukė neeilinį suvažiavimą Paryžiuje ir per jį 1968 m. kovo 30 d. paskelbė atvirosios eros pradžią – leido profesionalams dalyvauti daugelyje iki tol uždarų ILTF rengiamų turnyrų.
Tai buvo vienas svarbiausių įvykių per visą teniso istoriją.
Naujos profesionalų organizacijos
Atvirosios eros pradžia netapo teniso susiskaldymo pabaiga. Nors nuo 1968 m. mėgėjai ir profesionalai žaidė tuose pačiuose turnyruose, jie ir toliau priklausė skirtingoms organizacijoms: mėgėjai – ILTF, dauguma profesionalų – Pasaulio teniso čempionatui (angl. World Championship Tennis – WCT) arba Nacionalinei teniso lygai (angl. National Tennis League – NTL).
Buvo ir tokių profesionalių tenisininkų, kurie nepasirašė jokių sutarčių su agentais, liko nepriklausomi ir savo karjeros reikalus tvarkėsi patys.
Kiekviena organizacija rengė savo turnyrus, bet išskėstomis rankomis laukė ir kitoms organizacijoms priklausančių tenisininkų.
ILTF, WCT ir NTL santykiai, kaip ir bet kurių konkurentų, buvo painūs ir permainingi. ILTF su profesionalų organizacijomis tai suartėdavo, tai nuo jų nutoldavo.
WCT ir NTL keliskart netgi buvo uždraudusios savo tenisininkams dalyvauti ILTF rengiamuose turnyruose. Labiausiai dėl to nukentėjo atvirasis Prancūzijos čempionatas, kurio organizatoriai niekaip nerado bendros kalbos su WCT.
Į tenisą – iš amerikietiškojo futbolo
Sėkmingiausiai veikusį privatų teniso projektą septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė du vyrai, iki tol daugiausia sukęsi amerikietiškojo futbolo versle. Amerikos futbolo lygos (AFL), kelių amerikietiškojo futbolo, futbolo ir krepšinio profesionalų klubų įkūrėjas Lamaras Huntas bei „New Orleans Saints“ amerikietiškojo futbolo klubo įkūrėjas Davidas Dixonas populiariausio Šiaurės Amerikos žaidimo arenose buvo konkurentai, bet dėl teniso suvienijo jėgas ir įsteigė naują profesionalų organizaciją – Pasaulio teniso čempionatą (WCT).
WCT veiklą pradėjo 1968 m., kai L. Huntas ir D. Dixonas pasirašė sutartis su aštuoniais pajėgiais teniso profesionalais, pramintais „gražiuoju aštuonetu“ (angl. handsome eight), ir kovo mėnesį surengė pirmąjį turnyrą. Naujoji organizacija iškart pradėjo augti lyg ant mielių ir 1971 m. L. Hunto bei D. Dixono rankose jau buvo 21 turnyro rengimo teisės, o prie „Didžiojo kirčio“ laimėtojų australų Johno Newcombe’o ir Tony Roche’o bei kitų „gražiojo aštuoneto“ žaidėjų prisidėjo vis naujų profesionalų teniso žvaigždžių.
1970 m. WCT buvo sudaręs sutartis su 24 tenisininkais, 1971 m. – su 32 ir viešai deklaravo tikslus per metus šį skaičių padvigubinti.
Pompastiškai savo kūrinį pavadinę L. Huntas ir D. Dixonas gerai žinojo Amerikos sporto mėgėjų poreikius ir suprato, kokių naujovių reikia tenisui, kad jis JAV taptų dar populiaresnis ir pelningesnis. Pirmiausia buvo imtasi kosmetinių permainų: vilkėti baltą aprangą įpratusiems tenisininkams pasiūlyta rengtis spalvingiau, o amerikiečių sirgaliai, neretai vengę teniso varžybų vien dėl to, kad per jas reikėjo elgtis ramiai ir netriukšmauti, paraginti garsiau ir aktyviau lieti emocijas.
WTC varžybose buvo išbandyta ir keletas naujų taisyklių. Kai kurios jų neprigijo, tačiau viena buvo išties revoliucinė ir gyvuoja iki šiol. Tai – pratęsimo taisyklė.
Iki septintojo dešimtmečio per teniso mačus visuose setuose, žaidėjams laimėjus po šešis geimus, būdavo žaidžiama toliau iki dviejų laimėtų geimų persvaros. Dėl to kai kurie mačai tęsdavosi labai ilgai ir žiūrovams nusibosdavo laukti, kol paaiškės nugalėtojas. Išeitį iš šios keblios situacijos rado buvęs tenisininkas Jimmy Van Alenas, pasiūlęs seto rezultatui esant 6:6 žaisti pratęsimą. WCT pirmoji dar 1968 m. išbandė naujovę, o nuo 1970 m. įdiegė ją daugelyje savo turnyrų.
Ši taisyklė labai padėjo tenisui skintis kelią į televiziją. Dėl neprognozuojamos mačų trukmės tiksliai sudaryti tvarkaraščius siekusios televizijos į tenisą iš pradžių žiūrėjo kreivokai. Tačiau atsiradus pratęsimo taisyklei, mačų pabaiga tapo tiksliau numatoma ir tenisas virto lengviau parduodama preke.
Mailius – ryklio nasruose
Beveik tuo pačiu metu kaip WTC buvo pradėtas kitas profesionalų teniso projektas – JAV rinktinės kapitonas George’as McCallas įkūrė Nacionalinę teniso lygą (NTL).
NTL gavo geresnes starto pozicijas. Kadangi G. McCallas artimai bendravo su daugeliu geriausių tenisininkų, jam pavyko pasirašyti sutartis su ryškesnėmis žvaigždėmis nei L. Huntui su D. Dixonu. NTL nuo pirmųjų dienų galėjo džiaugtis į savo gretas įtraukusi Rodą Laverį, Roy Emersoną, P. Gonzalezą, Keną Rosewallą, Fredą Stolle’ą, o vėliau ir Arturą Ashe’ą.
Tačiau konkurentų rankose buvo galingesnis ginklas – patirtis sporto versle. G. McCallas, palyginti su sporto verslo rykliu L. Huntu, buvo tik smulki žuvelė. Suprantama, ryklys netrukus pradėjo gaudyti smulkią žuvelę ir labai greitai ją prarijo – persiviliojo garsiausius tenisininkus ir perėmė NTL organizuotų turnyrų rengimo teises.
Komandinių žaidimų pavyzdžiu
Amerikiečiai nuolat ieškojo naujų būdų, kaip padaryti tenisą patrauklesnį sirgaliams. Viena originaliausių idėjų gimė legendinės tenisininkės Billie Jean King galvoje. Ji buvo kone aktyviausia visų laikų kovotoja už lygias vyrų ir moterų teises tenise ir norėjo sukurti tokias varžybas, kuriose abiejų lyčių tenisininkai būtų vienodai svarbūs.
Įgyvendinti neįprastą teniso projektą ėmėsi B. J. King vyras, „San Francisco Golden Gaters“ klubo savininkas Larry Kingas ir Pasaulio ledo ritulio asociacijos (WHA – ši lyga aštuntajame dešimtmetyje bandė konkuruoti su NHL) vienas įkūrėjų Denisas Murphy.
Jie su dar keliais bendraminčiais Amerikos sporto mėgėjams pasiūlė visiškai naują iš komandinių žaidimų pasiskolintą teniso varžybų formatą – kelis mėnesius trunkantį čempionatą, kuriame komandos iš pradžių žaidžia reguliaraus sezono mačus, o po to dėl nugalėtojo vardo kovoja atkrintamosiose varžybose, t. y. rungtyniauja taip, kaip amerikietiškojo futbolo, krepšinio ar ledo ritulio klubai.
Pasaulio komandinio teniso lygos (WTT) istorijos pradžioje kiekvieną komandą privalėjo sudaryti trys tenisininkai ir trys tenisininkės, dabar – mažiausia du tenisininkai ir dvi tenisininkės.
Šioje lygoje neįprastai skaičiuojamas rezultatas. Kiekvieną mačą sudaro penki setai, kuriuos paeiliui žaidžia vyrų vienetai, moterų vienetai, vyrų dvejetai, moterų dvejetai ir mišrūs dvejetai (eilę nustato šeimininkų komandos treneris). Nugalėtoja tampa ne daugiau setų, o daugiau geimų laimėjusi komanda.
Pavyzdžiui, pernai lygos finale „Kansas City Explorers“ įveikė „New York Sportimes“ rezultatu 21:18.
WTT varžybose galioja ir daugiau taisyklių, kurių nėra ar net negali būti klasikiniame tenise. Kone įdomiausia iš jų – komanda gali keisti žaidėją vidury seto.
JAV lygoje – sovietų rinktinė
Pirmąjį WTT sezoną 1974 m. apie tris mėnesius varžėsi 16 komandų. Jos sužaidė po 44 reguliaraus sezono mačus.
Ketvirtąjį lygos sezoną ypač didelį ažiotažą sukėlė netikėtų svečių pasirodymas – WTT čempionate dalyvavo „Pennsylvania Keystones“ pavadinimu prisidengusi SSRS rinktinė. Ją pakvietė su sovietų sporto valdžia draugiškus ryšius užmezgęs JAV sporto agentas Jimas Jorgensonas.
JAV tenisininkai su sovietų žaidėjais nuolat susitikdavo kituose turnyruose, todėl jiems nebuvo staigmena, kad Olga Morozova, Aleksandras Metrevelis ir kiti atvykėliai iš už geležinės uždangos dėvi džinsus, valgo mėsainius, klausosi Eltono Johno ir netgi nesunkiai susikalba angliškai („Mes matomės taip dažnai, kad jie yra labiau kaimynai negu užsieniečiai“, – apie SSRS komandą sakė B. J. King.) Tačiau daugumai paprastų Amerikos sirgalių ir provincijos žurnalistams sovietų sportininkai atrodė tarsi ateiviai iš kitos planetos, kurių nepamatyti iš arti būtų didžiausia gyvenimo klaida.
SSRS komandos populiarumas ypač išaugo, kai per Pleinse (Džordžija) vykusį mačą asmeniškai pasisveikinti su sovietų tenisininkais iš garbės svečių tribūnos į aikštę nusileido tuomečio JAV prezidento Jimmy Carterio motina Lillian ir brolis Billy.
Amerikiečiai pamėgo savitas WTT varžybas, kuriose rungtyniavo visi geriausi JAV ir nemažai geriausių kitų žemynų tenisininkų. Vis dėlto šis čempionatas turėjo vieną didelį trūkumą – profesionalų lygos mačus buvo sudėtinga suderinti su intensyviu įprastų teniso turnyrų tvarkaraščiu. Todėl WTT veikla buvo sustabdyta jau po penktojo sezono – 1979 m. pavasarį.
JAV profesionalų teniso lyga buvo atgaivinta 1981 m., tačiau antrasis jos etapas nebebuvo toks sėkmingas. Naujajai lygos komisarei B. J. King darbą teko pradėti beveik nuo nulio ir 1981 m. čempionate dalyvavo tik keturios komandos iš Kalifornijos. Vis dėlto vėliau WTT vėl atgimė ir pradėjo plėstis. Labiausiai jai padėjo 1985 m. pasirašyta daugiamilijoninė bendradarbiavimo sutartis su bendrove „Domino’s Pizza“.
Pernai 36-ajame WTT čempionate dalyvavo dešimt komandų. Jos per pustrečios savaitės sužaidė po 14 reguliaraus sezono mačų, o liepos pabaigoje išsiaiškino čempioną finalo ketverto turnyre.
Dauguma šiais laikais WTT rungtyniaujančių tenisininkų nėra pasaulio elito žaidėjai, tačiau klubai vienam ar keliems mačams pasirašo sutarčių ir su ryškiausiomis skirtingų laikotarpių žvaigždėmis. Pavyzdžiui, šiais metais WTT arenose turėtų pasirodyti Johnas McEnroe, Jimmy Connorsas, Pete’as Samprasas, Lindsay Davenport, Martina Hingis, Kim Clijsters, Venus ir Serena Williams.
Atsakas WCT – „Didysis prizas“
Susikūrus ir stiprėjant WCT bei NTL, teniso varžybų kontrolė vis labiau sprūdo iš Tarptautinės lauko teniso federacijos rankų. Suprantama, ILTF su tuo taikstytis nenorėjo ir negalėjo, todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip susigrąžinti stipriausius tenisininkus po savo sparnu.
Atgauti pozicijas buvo įmanoma tik pasiūlius įdomią varžybų sistemą ir solidžių piniginių prizų. Viena ir kita buvo susiję, nes tik gerai organizuotas turnyrų tinklas galėjo sudominti rėmėjus.
Naują turnyrų serijos koncepciją sukūrė buvęs tenisininkas J. Krameris, kurį Londono dienraštis „The Guardian“ prieš keletą metų pavadino „sporto verslininku, turėjusiu lemiamą įtaką šiuolaikinio teniso formavimuisi“.
J. Krameris buvo vienas geriausių XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių pasaulio tenisininkų, laimėjo tris „Didžiojo kirčio“ turnyrus, o po to tapo profesionalu ir net nebaigęs karjeros pats pradėjo organizuoti profesionalų teniso mačus.
J. Krameriui būtų užtekę sumanumo, ryšių ir patirties, kad pats įsteigtų su WCT ir ILTF konkuruoti galinčią organizaciją, tačiau amerikietis norėjo matyti vieningą tenisą, todėl savo jėgas nukreipė Tarptautinės lauko teniso federacijos struktūrai stiprinti. Jis pasiūlė sujungti svarbiausius turnyrus į vieną seriją, kurią pavadino „Didžiuoju prizu“ (Grand Prix). Šiai serijai rado rimtą pagrindinį rėmėją – bendrovę „Pepsi-Cola“.
Naujasis projektas į didžiąją kelionę leidosi 1970 metais. Tą sezoną „Didžiojo prizo“ tvarkaraštį sudarė 18 turnyrų, kurių prizų fondas buvo nuo 5 iki 65 tūkst. JAV dolerių. Palyginkime – tuo metu atvirojo JAV čempionato prizų fondas buvo 176 tūkst. JAV dolerių (nereikia pamiršti, kad „Didžiojo kirčio“ turnyruose žaidė daugiau tenisininkų ir vyko ne vien vyrų, bet ir moterų varžybos).
Pasaulio teniso susivienijimas
Pirmoji „Didžiojo prizo“ serijos sėkmė paskatino ILTF vadovus naujiems žygiams ir 1971 m. pabaigoje Tarptautinės lauko teniso federacijos prezidentas Allanas Heymanas paskelbė, kad nuo 1972 m. sausio 1 d. jo organizacijai pavaldžiuose turnyruose, iš jų trijuose „Didžiojo kirčio“, nebus leidžiama žaisti tenisininkams, sudariusiems sutartis su WCT.
Iš tikrųjų šis draudimas nebuvo naudingas nei vieniems, nei kitiems. ILTF reikėjo, kad „Didžiojo kirčio“ turnyruose dalyvautų visi geriausi pasaulio tenisininkai, o WCT irgi buvo suinteresuotas, kad jo žaidėjai rungtyniautų svarbiausiuose turnyruose ir taip didintų savo titulų kraitį. Vis dėlto ILTF vylėsi, kad savotiškas šantažas sumažins konkurentų apetitą.
Dvi teniso gyvenimą tvarkiusios organizacijos pradėjo tikrą karą. Grobiu turėjo tapti geriausi pasaulio tenisininkai. Pirmasis šūvį iš stambaus kalibro ginklo paleido WCT, pranešęs, kad 1972 m. per jo 21 turnyro seriją žaidėjams bus išdalytas 1 milijonas JAV dolerių. Naują rėmėją „Commercial Union Assurance“ pristačiusi ILTF atsakė pažadėdama per „Didžiojo prizo“ turnyrus išdalyti 1,6 milijono JAV dolerių, t. y. dukart daugiau, nei šios serijos prizų fondas buvo 1971-aisiais.
Nors tuo metu galėjo pasirodyti, kad vienas į kitą patrankas nukreipę karvedžiai yra nesutaikomi priešai, ir A. Heymanas, ir L. Huntas puikiai suprato, kad jų kare nugalėtojų nebus. Todėl po kelių mėnesių sėdo prie derybų stalo ir paskelbė paliaubas. WCT pasiekė, kad jam būtų palikta teisė pirmoje metų pusėje rengti turnyrų seriją Šiaurės Amerikoje, ir pažadėjo nevilioti kitų tenisininkų, o ILTF panaikino draudimą konkurentų žaidėjams dalyvauti jos organizuojamuose turnyruose.
WCT turas dar kurį laiką egzistavo savarankiškai, bet 1977 m. įsiliejo į „Didįjį prizą“. Vėliau, vėl sustiprėjus nesutarimams, 1982 m. WCT turas atsiskyrė, tačiau tai buvo daugiau formalus žingsnis, neturėjęs didelės įtakos teniso vienybei. Juo labiau kad WCT tuo metu valdė vos kelis turnyrus. Jie į „Didžiojo prizo“ seriją sugrįžo 1985-aisiais.
Pasaulio teniso čempionato pavadinimas visiškai išnyko 1990 m. balandį. „Permainos sporto rinkodaroje privertė mus sustabdyti veiklą. Nepriklausomai bendrovei rūpintis keliais aukštos kokybės teniso turnyrais tapo pernelyg sudėtinga“, – pripažino paskutinis WCT direktorius Alas Hillas.
Teniso žaidėjų profsąjunga
„Didysis prizas“ užsimezgė Tarptautinės lauko teniso federacijos įsčiose, tačiau auklėti teniso kūdikį kartu ėmėsi ir kita ILTF struktūrai priklausiusi, bet savarankiškai veikusi organizacija – Teniso profesionalų asociacija (ATP).
Prie ATP, kaip ir prie „Didžiojo prizo“, ištakų stovėjo J. Krameris. Jis pasiūlė tenisininkams vienytis į jų interesus ginsiančią organizaciją. Pats nuveikė svarbiausius organizacijos steigimo darbus ir tapo pirmuoju ATP direktoriumi. Už šį darbą J. Krameris neėmė jokio atlygio.
1972 m. įkurta ATP iš esmės atliko profsąjungos funkcijas. Iš pradžių jai priklausė vos keli profesionalai, tačiau organizacijos gretos sparčiai augo ir 1983 m. ATP jau turėjo daugiau nei pusę tūkstančio narių.
ATP sukūrė kompiuterinę reitingo sistemą, įsteigė pensijų fondą, finansiškai padėjo skurdžių šalių tenisininkams, pirmoji tarp profesionalų sporto organizacijų įvedė dopingo kontrolę.
Pareikalavus Teniso profesionalų asociacijai, 1974 m. buvo įkurta Vyrų tarptautinė profesionalų teniso taryba (MIPTC), arba sutrumpintai tiesiog Vyrų teniso taryba (MTC), turėjusi spręsti svarbiausius „Didžiojo prizo“ rengimo ir vykdymo klausimus. MTC sudarė ATP, ILTF ir turnyrų direktorių atstovai.
Tenisininkai patikėjo politiku
Pasiekusi pirmuosius tikslus Teniso profesionalų asociacija įžengė į sąstingio laikotarpį. ATP kaip mokėdama gynė tenisininkų interesus, tačiau didžiausią pelno dalį ir toliau susižerdavo anaiptol ne žaidėjai. Labiausiai skaičiai augo turnyrų rengėjų banko sąskaitose.
Nors į MTC patekę ATP atstovai nesėdėjo rankų sudėję, iš tikrųjų „Didžiojo prizo“ turnyrai buvo visiškai savarankiški. Juos rengusios privačios bendrovės ar nacionalinės federacijos rūpinosi visais finansiniais ir administraciniais reikalais, valdė reklamos ir televizijos teises. Tenisininkams buvo atriekiamas nemenkas pyrago gabalas, bet jie matė ar bent nujautė, kiek to pyrago lieka turnyrų organizatoriams, ir norėjo didesnės dalies.
ATP pradėjo galvoti apie permainas ir ėmė ieškoti sporto verslą išmanančio žmogaus, kuris užsiimtų vyrų teniso reforma ir pakreiptų finansines svarstykles tenisininkų naudai. „Atrinkome penkis kandidatus, kurių programos mus tenkino. Bet tada per turnyrą Indian Velse atsitiktinai sutikome Hamiltoną Jordaną. Jis mus apstulbino. Iškart supratome, kad radome idealų vaikiną, galintį sukurti geriausią strategiją“, – kaip ieškojo žmogaus, galinčio eiti vykdomojo direktoriaus pareigas, pasakojo vienas MTC vadovų Raymondas Moore’as.
Vis dėlto H. Jordanas visiškai neatitiko vieno reikalavimo – neturėjo jokios darbo sporto struktūrose patirties. Prieš tai jis buvo JAV prezidento Jimmy Carterio administracijos vadovas ir 1986 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į JAV Senatą. Nenuostabu, kad sulaukęs netikėto visai kitos pakraipos pasiūlymo H. Jordanas ilgai spyriojosi ir į ATP vykdomojo direktoriaus kėdę atsisėdo tik po kelių mėnesių.
Spaudos konferencija stovėjimo aikštelėje
Apie H. Jordano darbo vaisius teniso pasaulis išgirdo 1988 m.. Pirmiausia vyrų teniso reformos projektas buvo pristatytas Tarptautinei teniso federacijai (ITF). Tačiau konservatyvūs ITF vadovai apie kokias nors permainas nenorėjo nė girdėti. Užtai H. Jordaną jau per pirmąjį susitikimą labai entuziastingai palaikė kone visi geriausi tenisininkai. Jie pasirašė neformalų dokumentą, kurį ATP interesus gynęs bendrovės „Adidas“ rinkodaros vadovas Wayne’as Richmondas pavadino „tenisininkų nepriklausomybės deklaracija“.
H. Jordano planas buvo pakeisti „Didįjį prizą“ kita turnyrų serija – ATP turu, kuriame visos reklamos teisės priklausytų Teniso profesionalų asociacijai ir ji pati skirstytų uždirbamus pinigus, taip pat pertvarkyti visą teniso struktūrą taip, kad ATP balsas būtų svaresnis nei ITF. H. Jordanas šioms permainoms paruošė ir finansinę dirvą – susitarė dėl daugiametės 54 mln. JAV dolerių vertės sutarties su bendrove „IMG“.
Per kelias dienas „nepriklausomybės deklaraciją“ pasirašė 85 iš šimto geriausių pasaulio tenisininkų. Užsitikrinęs žaidėjų paramą H. Jordanas viešai paskelbti apie numatomas permainas ketino per 1988 m. atvirąjį JAV čempionatą. ATP vadovas paprašė, kad JAV teniso asociacija leistų sušaukti spaudos konferenciją teniso stadiono spaudos centre, tačiau gavo neigiamą atsakymą ir tada sukvietė žurnalistus į šalia Nacionalinio teniso centro esančią automobilių stovėjimo aikštelę.
„Tai buvo genialu. Atvirojo JAV čempionato metu spaudos centre mes būtume sulaukę gal kokių šešių žurnalistų. O stovėjimo aikštelėje priešais Nacionalinio teniso centro vartus žiniasklaidos dėmesys buvo garantuotas. Įsivaizduokite priekyje stovintį H. Jordaną, o už jo nugaros – būrį geriausių pasaulio tenisininkų“, – bendražygio sumanymu žavėjosi W. Richmondas.
Per neįprastą spaudos konferenciją pristatytos permainos nebuvo įgyvendinamos strimgalviais. 1989 m. tenisininkai paskutinį kartą dar žaidė „Didžiojo prizo“ serijoje, bet jau 1990-aisiais prasidėjo ATP turo laikai.
Šiuolaikinio teniso piramidė
„Didįjį prizą“ pakeitus ATP turu buvo sukurta vyrų teniso varžybų piramidė, ji beveik nepasikeitė iki šiol.
Piramidės viršūnėje yra keturi Teniso profesionalų asociacijai nepavaldūs „Didžiojo kirčio“ turnyrai. Juos kartu su nacionalinėmis federacijomis rengia Tarptautinė teniso federacija.
ATP turui priklauso daugiau nei du šimtai turnyrų. Jie pagal svarbą ir piniginių prizų dydį yra suskirstyti į kelias kategorijas: „ATP World Tour Masters 1 000“ (ATP pasaulio turo meistrų 1 000), „ATP World Tour 500“ (ATP pasaulio turo 500 serija), „ATP World Tour 250“ (ATP pasaulio turo 250 serija) ir „ATP Challenger Tour“ (ATP iššūkio turas). Pastarasis pagal prizinio fondo dydį dar skirstomas į smulkesnes kategorijas). Pavadinime esantys skaičiai rodo, kiek reitingo taškų gauna šios serijos turnyro nugalėtojas.
Dabartiniai pavadinimai vartojami nuo 2009 m., o prieš tai ne sykį keitėsi.
Svarbiausių turnyrų serija, kurią sudaro devyni turnyrai, iš pradžių vadinta „Čempionato serija“ (šis pavadinimas buvo perimtas iš „Didžiojo prizo“), nuo 1993 iki 1999 m. – „Mercedes Benz Super 9“ (pagal pagrindinio rėmėjo pavadinimą), po to – „Teniso meistrų serija“ ir „ATP meistrų serija“.
Už žemesnio rango varžybas atsakinga Tarptautinė teniso federacija. Jai pavaldūs maždaug keturi šimtai „ITF Futures“ (ITF ateities) serijos turnyrų.
ITF ir nacionalinės federacijos taip pat organizuoja tūkstančius jaunųjų tenisininkų turnyrų, o nepajudinamai tvirtą piramidės pamatą sudaro milijonai paprastų teniso mėgėjų, arba kiekvienas, bent kartą į rankas paėmęs teniso raketę.
