Lietuvos porinė dvivietė sukėlė gerų emocijų bangas, kai planetos pirmenybėse Bulgarijoje darniais irklų mostais nulėkė į auksą 2000 metrų distancijos finale.
Plovdivo irklavimo centre sekmadienį lietuvės akivaizdžia persvara aplenkė visas kitas penkias įgulas – sidabro medalį iškovojusios Naujosios Zelandijos irkluotojos atsiliko 2 sekundėmis.
Tai pirmasis bendras Lietuvos dueto titulas aukščiausio lygio varžybose.
24 metų vilnietės M.Valčiukaitės trofėjų kolekcija kiek didesnė. Ji buvo tapusi planetos čempione 2013 metais kartu su Donata Vištartaite-Karaliene, su kuria laimėjo ir olimpinę bronzą 2016 metais Rio de Žaneire.
Kaune gyvenanti 23 metų I.Adomavičiūtė vėl sujungė pajėgas su M.Valčiukaite pernai – po penkerių metų, kai buvusios pasaulio jaunimo čempionės vėl ėmė irkluoti drauge.
– Pamenu, kai prieš mėnesį kalbėjomės Glazge, kur laimėjote Europos čempionato bronzą, atsargiai užsiminėte apie galimybes laimėti medalį pasaulio čempionate, nes prisideda stiprių įgulų iš Naujosios Zelandijos, JAV ir Kanados. Kas atsitiko per mėnesį, kad nustebinote pačios save?
Milda: Aš manau, kad, jei būtumėt to paties mūsų paklausęs sekmadienį ryte, mūsų atsakymas būtų buvęs toks pat.
– Jūs tada sakėte, kad šešetas būtų neblogai, finalas būtų gerai.
Milda: Mes finalo dieną panašiai galvojome, minčių, kad galime iškovoti pirmąją vietą net neturėjome, galbūt net svajonių tokių nebuvo. Medalis mus būtų tenkinęs.
Ieva: Kadangi praeitais metais buvome ketvirtos, žinojome, kad finalas yra pasiekiamas ir galime jame būti, bet po pirmųjų plaukimų atrodė, kad sunkiai irkluojame, todėl labai apie medalius nekalbėjome. Išėjo truputį kitaip.
– Jūsų treneris Mykolas Masilionis sakė, kad finalo rytas buvo įprastas – 7 val. atsikėlėte, nuplaukėte 4 kilometrus apšilimui, grįžote į viešbutį. Viskas kaip visada ar kas nors kitaip?
Ieva: Tą rytą prabudau 6 valandą, turėjau dar laiko pamiegoti, bet galvojau, kad „greičiau ta treniruotė ir greičiau startas“. Nuo 6 val. negalėjau užmigti. Išėjau į lauką ir pajutau, kad yra dideli vėjo gūsiai, tai truputį išgąsdino. Keletą dienų prieš tai buvo labai vėjuota ir tai sujaukė rezultatus. Bet ryte labai gerai irklavosi, buvome gerai nusiteikusios, aš pati labai gerai jaučiausi ir buvau nusiteikusi kovoti.
– Plaukėte pavėjui, taip? Tačiau esu girdėjęs, kad jums naudingiau yra irkluoti prieš vėją, ar tiesa?
Ieva: Nepasakyčiau, kad esame tiek fiziškai stipresnės nei mūsų priešininkės, nes kai kurios varžovės yra įspūdingai stiprios. Prieš startą galvojau, kad šiemet yra paskutinis startas, geros sąlygos pasigerinti asmeninį rekordą, o jį pagerinome net 6 sekundėmis.
– Iš pradžių pirmavo kanadietės, paskui britės. Koks buvo jūsų taktinis planas?
Milda: Gal noriu pasakyti, kad ne diena buvo stebuklinga. Mes jau turime nemenką patirties bagažą, kuris leido tą dieną susikaupti ir neturėti didelio streso. Aišku, jis yra, bet galėjome tai kontroliuoti. Juolab, kad irkluojame antrus metus ir viena kitą pažįstame. Kaip Ieva minėjo, plaukėme pavėjui, jis mums nebuvo labai palankus, galvojome, kad esame per lėtos tokiam vėjui, nes tada fizinės savybės nėra tiek svarbios, kiek techninės. Mane gal kiek gąsdino tas oras, bet mums pavyko.
Ieva: Aš žinau, kad Milda pavėjui labai gerai irkluoja, ji man jau per apšilimą kartojo, kad irkluotume vikriau. Kaip ji ir minėjo, jėgos pavėjui labai nereikia.
– Nors ritmą ir greitį diktuojate jūs, Ieva?
Ieva: Taip, tad, kai ji man pasakė, man tai įstrigo galvoje ir visą laiką galvojau apie tą vikrumą, kaip ji ir norėjo, kad būtų.
– Kiek metrų buvo likę iki finišo, kai suvokėte, jog auksas yra jūsų?
Ieva: Nuo pat starto jautėsi geras, lengvas yris. Nuo starto pasigavome gerą yrį, aš per daug nesidairiau, žiūrėjau greitį, nes turime mažą GPS, kuriame jį rodo. Galvojau, kad greitis yra labai geras, net keista buvo ir baisu pasidarė. Baisu buvo, kad neišlaikysime to greičio, bet viskas pavyko.
– Kas lemia tą jūsų darną, nepaisant didelio ūgio skirtumo?
Milda: Pirma problema, su kuria susidūrėme, yra valties reguliavimas, nes irklai turi būti sinchroniški, mūsų irklai ir kūnai turi judėti panašiai. Prireikė nemažai laiko, kol mūsų valtį gerai sureguliavo, o visa kita buvo techninis pasiruošimas, prisiderinimas vienai prie kitos. Tarptautinė irklavimo visuomenė stebėjosi mūsų duetu, nes galbūt net nėra tokios poros su tokiu ūgių skirtumu, visi labai stebėjosi, gyrė trenerių darbą. Iššūkių buvo, bet džiaugiuosi, kad fizinių ypatybių skirtumai mums nesutrukdė.
– Ar esate panašios charakteriais?
Ieva: Gal skirtingos. Aš greičiau užsivedu. Labai dažnai būname kartu, tai pykčio atveju aš gal labiau savyje užsidarau, nenoriu veltis į diskusijas, o Milda nori viską išsiaiškinti.
– Tada Milda klausinėja, o Ieva tyli?
Ieva: Tada būna daug klausimų, bet gal tai, kad esame skirtingos, labai padeda.
Milda: Su laiku viena kitą labiau pažįstam, žinom, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Su laiku tai tik gerėja, ateina pažinimas.
– Žinome, kiek jėgų pareikalauja 2000 metrų distancija. Škotijoje po finišo Ievai suskaudo pilvą, pernai vienas mūsų keturvietės vyras vos išsilaikė ant kojų, gaudydamas kvapą ant pakylos. Kokia savijauta buvo po plaukimo Bulgarijoje?
Ieva: Man būtų labai sunku sulyginti, kaip jaučiausi Škotijoje ir dabar. Daug įtakos turi adrenalinas. Kadangi lyderiavome ir žinojome, kad laimėjome, to skausmo daug nebūna, emocijos užplūsta ir pamiršti, kiek tai daug kainavo. Škotijoje, kai, likus 150 metrų, praradome poziciją ir finišavome, buvo labai apmaudu ir visas tas skausmas susidėjo dar.
Milda: Labai daug ką duoda adrenalinas. Po treniruočių jaučiuosi labiau pavargusi, labiau pykina nei po varžybų. Treniruotėse būnu tokia uždususi, kad negaliu nieko pasakyti.
Ieva: Po starto stebėjomės, kaip gerai jaučiamės. Kol neįsėdome į lėktuvą. Tada atsisėdau, kokios kojos sunkios pasidarė, galvą spausti pradėjo. Va tada pasijautė.
– Pasaulio pirmenybių auksas pirmasis Ievai, o Milda jau turi medalį, laimėtą prieš penkerius metus su Donata Vištartaite. Ar tai toks pat jausmas?
Milda: Atrodo, kad tai buvo taip seniai. Tai buvo labai skirtingos patirtys. Tada iš mūsų tikėjosi to medalio, nebuvo nuostabos. Dabar su Ieva buvo kiek netikėta, siurprizas tiek mums, tiek kitiems. Atrodė, kad prieš plaukimą net neturėjome šansų dėl aukso kovoti. Pirma pergalė su Donata... Atrodė, kad viskas taip ir turi būti, tada tų pergalių neįvertinau. Kai pabūni duobėje ir žemai, įvertini pergales. Šią pergalę vertinu daugiau nei tą pirmąją pergalę, nes suprantu, kad labai greitai vėl galiu kristi žemyn.
– Milda, ar sulaukėte sveikinimų iš buvusios bendražygės?
Milda: Sulaukėme. Ji mus palaiko, atvažiuoja į varžybas.
– Sulaukėte sveikinimų ir iš savo širdies draugo Lietuvos irkluotojo Sauliaus Ritterio – ar aš teisingai įvardinau jūsų santykius?
Milda: Taip, po pergalės jis gal net labiau džiūgavo, man net keista atrodė.
– Kitaip nei Europos čempionate, šįkart jūs apšokote vyrus – kas pakišo koją vyrų keturvietei, kuri pernai laimėjo viską, šiemet Europos čempionate iškovojo sidabrą, o pasaulio pirmenybėse net nepateko į finalą?
Ieva: Šis pasaulio čempionatas pateikė daug siurprizų, nes daug pajėgių komandų net nepateko į finalus. Tai yra sportas ir nežinai, kas gali pasikeisti per mėnesį. Vyrų keturvietės varžybose visi yra labai lygūs, bet kas gali laimėti.
– Mindaugas Griškonis pradžiugino bronza, bet šio patyrusio irkluotojo medaliai tikriausiai nebestebina, ar ne?
Ieva: Žinojome, kad Mindaugas gali pasiekti aukštą rezultatą. Varžybų pradžioje pati net nesitikėjau, kad gali būti medalis, bet po pirmųjų plaukimų pamatėme, kad medalis gali būti.
Milda: Jis yra mūsų treniruočių partneris, tad mes kartais galime pasilyginti ir matyti, koks yra mūsų rezultatas.
Kalbant apie keturvietę, tai nežinia, kas nutiko. Kartais mažos klaidos gali viską nulemti.
– Dauguma irkluotojų sėda į valtis, nes jose yrėsi jų tėvai. Mildos tėtis Tomas Valčiukas jus treniravo 8 metus – ar iki šiol jis žeria patarimus, nors pagrindinis treneris yra Mykolas Masilionis?
Milda: Patarimų nebegaunu. Mama taip pat yra irklavusi, ji yra tokia stebėtoja nuo kranto. Jie abu mane palaiko, stebi iš šalies.
– Ieva, jūsų brolis yra Aurimas Adomavičius, pasaulio čempionas su keturviete pernai. Kuris jūsų ir kaip atsidūrė pirmasis valtyje?
Ieva: Treneris atėjo į mokyklą, ieškojo aukštų merginų ir vaikinų, aš išsiskyriau savo ūgiu, o mano brolis tada nebuvo aukštas.
Treneris mane pakvietė, aš sakiau, kad „va, ir brolį pasiimsiu“. Tada visi kalbėjo, kad jis nėra aukštas, bet va koks išaugo.
Į pirmąją treniruotę atėjau lapkritį ir galvojau, kad irkluosime vasarą baidares, bet man labiausiai patiko sporto universalumas. Žiemą reikia fizinio pasiruošimo, tai labai padėjo, nes tai nepadarė to sporto nuobodaus, turėjome gerą komandą.
– O kuo jus, Milda, patraukė irklavimas?
Milda: Pradėjau irkluoti gegužės mėnesį, tada mane tėtis apmokė ant irklavimo treniruoklio, o tada išėjome ant vandens. Tėtis pasiskolino dvivietę, aš sėdėjau priekyje, jis už manęs, buvo toks gražus vakaras, pilis ant kalno. Tėtis tada man sakė neirkluoti pasėdėti ir aš iki šiol atsimenu, kai sėdžiu, laikau tuos irklus ir grožiuosi viskuo.
– Ieva, dabar jus treniruoja M.Masilionis, nors prieš Rio žaidynes kėlėte įtarimus, esą jis galimai proteguoja savo sužadėtinę, o dabar jau žmoną Liną Šaltytę, su kuria jūs konkuravote dėl olimpinio bilieto. Kaip tada viską išsprendėte?
Ieva: Mes su juo niekada nesipykome. Man vieni sakė, kad bus atranka, tada paaiškėjo, kad nebus atrankos. Norėjosi kaltinti Mykolą, bet tai nebuvo jo kaltė, buvo nesusikalbėjimas. Tada su juo plaukėme kateriu, irklavo vyrų keturvietė ir paprašiau plaukti su juo kartu pažiūrėti. Tada gražiai pasikalbėjome, išsiaiškinome. Mykolas mane suprato, pasakė savo nuomonę ir po to karto nusprendėme, kad viską turime užmiršti. Labai pasitikėjau Mykolu, norėjau, kad jis būtų mūsų treneris.
– Atsukant laikrodį dar metus atgal, jūs studijavote JAV, ar nebuvo daugiau pasiūlymų sėsti į dvivietę?
Ieva: Į dvivietę – ne, bet buvo minčių, kad, jei nuspręsčiau, kad noriu kitur, tada gal būčiau galėjusi atstovauti Kanadai, tada būtų reikėję ir pilietybę keisti. Bet namai yra namai.
– Kaip jūs atsipalaiduojate po sunkių treniruočių? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Milda: Dar nesugebėjau atsiriboti nuo irklavimo. Mano draugas yra irkluotojas ir užuot atsiriboję, apie tai kalbame. Tai kartais vargina. Dar iki šiol bandau save atrasti ir surasti, kas padėtų nuo visko pabėgti. Norėčiau dirbti su psichologu ir tai išspręsti. Negali gyventi irklavimu 24 valandas per parą.
Ieva: To laisvalaikio neturime labai daug. Yra režimas, turime jo laikytis, nėra įspūdingo laisvalaikio. Negali visą naktį kažką veikti, tai lieka kinas, pavalgymas, susitikimas su draugais.
– Ieva, jūs turite ir verslo mokslų diplomą – ar manote, kad ateityje pritaikysite JAV universitete įgytas žinias?
Milda: Aš dar studijuoju verslą, bet jau galvoju, ką veikti po karjeros. Nes kai baigi karjerą, tada gyvenime būna tuščia, noriu to smūgio išvengti. Gal norėčiau save realizuoti sporto srityje, galvoju apie rinkodaros sritį, bet tai tik pamąstymai.
Ieva: Pas mane irgi tik pamąstymai ir svajonės. Nesu tvirtai nusprendus. Negaliu sakyti, kad įkursiu verslą ir būsiu verslininkė. Mane labiausiai traukia tėvų verslas, jie turi kavinę, galbūt norėčiau ateityje šį verslą perimti.
– Dabar jūsų laukia trys savaitės poilsis nuo irklavimo – ką veiksite?
Ieva: Ši savaitė jau suplanuota, tada vyksiu atostogauti į Turkiją savaitei. Tikiuosi gerai pailsėti ir šviežia kibti į sportą.
Milda: Mes su Ieva labai skiriamės. Jai sportas yra gyvenimo būdas, ji tai daro savo malonumui. Manęs niekas į salę nenuves, kai nėra treniruotės.
Didelių planų atostogoms neturime, įsirenginėjame namą. Toks bus mūsų poilsis.
– Kokių svajonių turite, laukiant 2019 metų, gal dar toliau, kai ateis ir olimpiniai metai?
Milda: Svajonės susijusios su sportu, tikriausiai. Jau po starto Ievai sakiau, kad turime kovoti dėl medalio olimpinėse žaidynėse. Tai yra mūsų abiejų svajonė. Tas kelias nėra toks lengvas, nežinia, kaip pasiseks.
Ieva: Aš taip toli negalvoju, mėgstu koncentruotis ties šiuo momentu. Kai bus naujas sezonas, žiūrėsiu į jį. Kuo aš mažiau tikiuosi, tuo geriau išeina.
