Ilgametis mūsų šalies irklavimo rėmėjas net ir sulaukęs 80 metų nė per žingsnį neatsitraukia nuo sporto ir Lietuvos komandos. „Mane sužavėjo Lietuvos irkluotojų mentalitetas“, – kalbėdamas su LIF.lt bendradarbiavimo pradžią prisiminė jis.
W. Zwimpferis ir pats buvo irkluotojas, o geriausias jo karjeros pasiekimas – penktoji vieta 1968-ųjų Meksiko olimpinių žaidynių pavienių dviviečių valčių klasėje. Po dvejų metų šveicaras nusprendė baigti karjerą ir pradėjo savo verslą. „Reikėjo užsidirbti pinigų“, – pasakojo vyras, gimtojoje Liucernoje atidaręs specializuotų sporto prekių parduotuvę.
Bet nuo irklavimo Werneris nenutolo ir ilgus metus prisidėdavo prie tarptautinės regatos organizavimo. Būtent joje ir užgimė draugystė su Lietuvos irkluotojais. Draugystė buvo tokia stipri, kad ji tęsiasi jau daugiau nei 31-erius metus.
Per šį laikotarpį šveicaras ne kartą oficialiuose sporto renginiuose buvo apdovanotas įvairiais prizais už pagalbą Lietuvos sportininkams – jam padėką yra įteikęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, o 2014 metais apdovanojimas atiteko ir Lietuvos sporto apdovanojimuose.
Apie ilgametės draugystės pradžią, neišsenkančią motyvaciją padėti, Lietuvos irklavimo augimą ir įsimintiniausius momentus – išskirtiniame LIF.lt interviu su W. Zwimpferiu.
– Neseniai jums sukako 80 metų. Ką įdomaus nuveikėte per savo jubiliejų?
– Automobiliu važiavau į Vengriją, kur vyko Europos čempionatas (juokiasi). Visą dieną vairavau ir tiesiog stabtelėjau Austrijoje pernakvoti.
– Tai net ir per savo gimtadienį visą save dedikavote irklavimui?
– Taip, viskas vardan irklavimo (juokiasi).
– Grįžkime į pačią pradžią. Pats taip pat buvote irkluotojas, tad ar galite papasakoti, kaip atsidūrėte šiame sporte?
– Viskas prasidėjo 1956 metais… Esu iš Liucernos, o šiame mieste irklavimas – labai populiarus, nes čia organizuojama tikriausiai pati didžiausia kasmetinė irklavimo sezono regata. Nors iš pradžių lankiau dviračių treniruotes, tačiau tuo metu sąlygos dviratininkams nebuvo pačios palankiausios, todėl tėvai pasiūlė irkluoti. Tad pradėjau ir mane šis sportas sužavėjo.
– O kuo būtent sužavėjo irklavimas?
– Valtyje jaučiausi labai gerai, supratau, kad galiu pasiekti gerų rezultatų šiame sporte. Nuo pat pradžių turėjau gerą yrį ir buvau vienas geriausių savo amžiaus irkluotojų – laimėdavau daugelį varžybų. Tai ir tapo mano motyvacija.
– Karjerą baigėte 1970 metais, porą dešimtmečių turėjote savo verslą, o kaip užsimezgė ryšys su Lietuvos irkluotojais?
– Liucernos regatos organizatorių komandoje buvau atsakingas už visų šalių rinktines ir sportininkus. 1993 metų regatoje prie manęs priėjo du lietuviai, iš kurių vienas labai gerai šnekėjo angliškai – jis pasakė, kad neturi nei valties, nei pinigų, nei jokių daiktų, nes visa delegacija užstrigo ties Lenkijos-Vokietijos pasieniu, tad jie čia yra visiškai vieni (juokiasi). Tas vaikinas buvo Einius Petkus (dukart olimpietis, dabar užimantis LTOK sporto direktoriaus pareigas – aut. past.). Tad aš juos pasikviečiau pas save į namus ir padėjau viską suorganizuoti, kad galėtų dalyvauti varžybose. Ir jie laimėjo visus plaukimus, o finale pranoko iki tol šioje regatoje niekada nepralaimėjusius Italijos atstovus, kurie buvo tikri legendos. Pasibaigus varžyboms Einius priėjo prie manęs ir pasakė, kad turime kartu dirbti – taip viskas ir prasidėjo (juokiasi). Tuomet buvo liepa, o jau spalį aš pirmąkart lankiausi Vilniuje.
– Kaip viskas vystėsi toliau?
– Mes kartu organizuodavome lietuvių treniruočių stovyklas Šveicarijoje kovo mėnesiais, nes tuo metu Trakuose ežeras dar būdavo užšalęs. Aš susitariau su Šveicarijos irklavimo federacija, kad jie galėtų šešioms savaitėms atvykti į jų treniruočių centrą. Ir taip 12 metų kasmet jie atvykdavo pas mus treniruotis, o aš viską jiems suorganizuodavau. Taip pat kai kuriose regatose aš juos lankydavau – visose negalėdavau, nes reikėjo daug dirbti savo parduotuvėje. Bet 2003 metais pardaviau savo verslą, tad turėjau daugiau laisvo laiko, todėl pradėjau dar daugiau darbuotis su Lietuvos irklavimo federacija. Tuomet ėmiau organizuoti ir keliones į Lietuvą – Trakus, Klaipėdą, Nidą, Ignaliną. Bet po dešimtmečio sustojau organizuoti turus, nes labai daug laiko skirdavau darbui su Lietuvos irklavimo komanda. Didžiąją dalį laiko tiesiog gyvendavau Trakuose arba Vilniuje.
– Jūs visa tai darote savanoriškai?
– Dabar man apmoka kelionės, pragyvenimo išlaidas, bet už patį darbą atlyginimo neprašau – visa tai darau savanoriškai. Nors iš pat pradžių už viską pats susimokėdavau – mane žavėjo Lietuvos irkluotojai. Iš pradžių mačiau, kad jie tikrai neturėdavo pinigų, todėl ir organizuodavome stovyklas Šveicarijoje, nes jie galėdavo patys gamintis maistą, kartais aš gamindavau, o nakvynė jiems būdavo labai pigi. Ir jie ne atskrisdavo lėktuvu, o atvažiuodavo automobiliu.
– Kas motyvuoja jus tiek metų būti kartu su Lietuvos irkluotojais ir savanoriškai jiems padėti?
– Mane sužavėjo Lietuvos irkluotojų mentalitetas – nors ir nebuvo turtingi, tačiau turėjo ryžto tapti gerais sportininkais. Džiaugiausi galėdamas finansiškai ar kitais būdais prisidėti prie jų treniruočių, kurios vėliau virto puikiais rezultatais.
– Puikiai galima suprasti ankstesnius laikus. Bet dabar, po daugiau nei 30 metų, kai laikai tikrai daug geresni, jūs vis dar kartu…
– Žinoma, dabar mano pareigos komandoje – kur kas mažesnės. Vis tik man jau 80 metų (juokiasi). Bet taip pat Lietuvoje yra ir jaunų irkluotojų, kurie dar nėra pasiekę nacionalinės rinktinės lygio, tad padedu kai kuriems iš jų ir finansiškai. Pamenu, kartą vienas jaunas irkluotojas pasakė, kad norėdamas studijuoti ir tuo pačiu dar irkluoti, jis turi eiti dirbti į greito maisto užkandinę. Bet aš jam neleidau, prisidėjau finansiškai, kad galėtų toliau tęsti savo irklavimo karjerą.
– O kalbant apie Lietuvos rinktinę. Su ja buvote ir Europos čempionate, ir dabar Liucernoje. Kokios jūsų atsakomybės?
– Šiuo metu Mindaugas Griškonis, Saulius Ritter ir Mykolas Masilionis puikiai valdo Lietuvos irklavimo federaciją ir visi procesai organizuojami nepriekaištingai, tad mano indėlio čia jau nebereikia (juokiasi). Bet prisidedu viskuo, kuo tik galiu – jie paprašo mano pagalbos ir aš padedu. Aš dar esu lygumų slidinėjimo instruktorius, esu įkūręs mokyklą, todėl visuomet per žiemos treniruočių stovyklas rūpinuosi slidžių priežiūra. Be to, moku tinkamai paruošti valtis, kad jos būtų greitos, ir jiems tai patinka (juokiasi).
– Per tuos metus, kai esate su Lietuvos irklavimo komanda, kaip ji keitėsi?
– Labai pasikeitė. Bėgant metams Lietuvos irklavimo federacija buvo vis geriau ir geriau organizuota, o dėka puikių rezultatų sulaukta ir vis daugiau valstybės paramos.
– Lietuvos irklavimas turi labai turtingą istoriją. Jūsų akimis, kokia šios sėkmės paslaptis?
– Dar Sovietų Sąjungos laikais Lietuvos irkluotojai buvo labai stiprūs ir užimdavo daug pozicijų rinktinėje. Net ir aš Meksiko olimpinėse žaidynėse irklavau prieš lietuvius. Žinote, jeigu tam tikroje valčių klasėje sportininkams puikiai sekasi – jie visada turės pasekėjų. Ir taip bus visuomet. Prisimenu tą patį Mindaugą Griškonį – su savo mentalitetu jis buvo tikras pavyzdys jauniems sportininkams.
– Už indėlį į Lietuvos irklavimo sportą esate gavęs ne vieną apdovanojimą. Bet ar jūs pats turite vieną momentą per tuos metus, kurį branginate labiausiai?
– Uhhh… (giliai iškvepia, truputį pagalvoja) Esu patyręs tiek daug nuotykių… Galbūt finaliniai plaukimai 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir du iškovoti medaliai – Mindaugo Griškonio ir Sauliaus Ritterio sidabras bei Mildos Valčiukaitės ir Donatos Vištartaitės (dabar Karalienė – aut. past.) bronza. Buvo fantastiška diena.
