– Giedriau, esi vienas geriausiai žinomų ir tituluočiausių Lietuvos plaukikų, kaip ši sporto šaka atsirado tavo gyvenime?
– Gimiau ir augau Anykščiuose, o pas mus buvo ganėtinai geras baseinas. Be to, mano geriausio draugo tėtis buvo plaukimo treneris. Taip gavosi savaime, kad visi draugai bandė lankyti plaukimą, o aš palankiau ir man patiko – užsikabinau. Taip ir likau jame.
– Tau 28-eri, plaukimu užsiimi nuo 13 metų, kokių žemiškų dalykų teko atsisakyti dėl sporto?
– Kai nusprendžiau, kad esu sportininkas ir pradėjau dirbti profesionaliai, prasidėjo rytinės treniruotės. Būdavo tikrai sunku keltis pusę šešių ryto ir prieš pamokas mokykloje eiti į baseiną, o po jų vėl grįžti atgal. Tokį ritmą turėjau palaikyti visą laiką, tai nebuvo lengva. Tačiau ir dabar mano ritmas nepasikeitęs, lygiai toks pats, tik į mokyklą nebereikia.
Iš tikrųjų, teko atsisakyti draugų, jų kompanijos, linksmybių, maisto. Būdamas paauglys turėjau suprasti, kad negaliu eiti į miestą su draugais, o turiu trintis plaukimo takelyje. Į makdonaldą 12 valandą nakties nueiti irgi negaliu.
– Ar plaukimas sunkus sportas? Kokias savybes turi turėti plaukikas?
– Plaukimas nėra lengva sporto šaka. Ji reikalauja daug monotoniško darbo, daug darbo vandenyje. O vandenyje būni tik su savimi, ten su niekuo nepakalbėsi. Vienam reikia nuplaukti daug kilometrų. Taip pat sunku, kai supranti, kad kovoji ne prieš visus kitus, o prieš save patį. Reikia daug užsispyrimo, turi būti stiprus morališkai. Be abejo, reikia ir fizinių savybių. Bet aš manau, kad jas galima išugdyti dirbant. Jei nori dirbti, tai viskas įmanoma.
– Neseniai Anykščiuose vyko Lietuvos plaukimo čempionatas, kuriame pelnei aukso ir sidabro medalius. Kokia plaukiko kasdienybė, kuri padeda skinti laurus ir užimti prizines vietas?
– Paprasta. Dabar dažniausiai turiu tris treniruotes per dieną. Tai rytinė baseine, popietinė sporto salėje ir dar viena treniruotė vandenyje vakare. Įprasta mano diena atrodo taip: pusryčiai, treniruotė, grįžti namo, valgai antrus pusryčius, pailsi, pamiegi, tada pietūs ir grįžti atgal į baseiną ar sporto salę. Kartais per dieną treniruojuosi net 8 valandas. Ne tiek daug laisvo laiko ir lieka. O pasibaigus treniruotėms, vakare manęs laukia tik vakarienė ir poilsis. Na, dar pasivaikščiojimas su šunimi.
– Dėl sporto ir geresnių treniruočių sąlygų palikai Lietuvą ir šiuo metu gyveni Austrijoje. Viską darai tik dėl sporto?
– Aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Man patinka save spausti, mane motyvuoja noras nugalėti patį save. Netgi galėčiau pasakyti, kad man mielesnis yra treniruočių, o ne varžybų etapas. Patinka, kai grįžti namo, esi be proto pavargęs, bet kitą rytą atsikeli ir turi jėgų, vėl nori eiti, plaukti bei spausti save. Mane tai motyvuoja.
– Kas tave skatina siekti vis geresnių ir geresnių rezultatų?
– Plaukikas kovoja ne prieš kažką, o prieš save. Kiekvieną treniruotę jis stengiasi pasiekti geresnį laiką, geresnį rezultatą, nuplaukti daugiau kilometrų. O savęs ir savo rezultatų sekimas ir yra motyvacija. Čia man padeda ir naujosios technologijos – rezultatus vandenyje fiksuoju išmaniąja „Samsung“ apyranke „Gear Fit2 Pro“. Ja seku ir matuoju savo sveikatą fizinio krūvio metu, fiksuoju pulsą, nuplauktą atstumą, greitį. Dabar rezultatus vandenyje lengviau įvertinti, nes naujausios išmanios apyrankės gali būti atsparios vandeniui.
Visos technologijos, kurios padeda sekti savo judesius tokiose individualiose sporto šakose, yra tik pliusas. Tai man padeda save nugalėti kiekvieną kartą, lengviau identifikuoti savo fizinį stovį ir priimti geresnius sprendimus artėjant varžyboms.
– Užsiminei, kad jau pirmąją Kalėdų dieną keliavai į baseiną treniruotis, kokie tolimesni tavo planai?
– Mano planai yra tokie patys. Vos pasibaigus Lietuvos plaukimo čempionatui išskridau atgal į Austriją. Toliau intensyviai ruošiuosi vasarai. Reikia dirbti, poilsiavimui nėra laiko. Vasarą Glazge vyks Europos ilgojo baseino vandens čempionatas, tad manęs laukia naujas pasiruošimo etapas.
– Daug keliauji, treniruojiesi, esi nuolatos užimtas, ar sunku suderinti šeimą ir profesionalų sportą?
– Sunkiausia, kai esi išvažiavęs, nes tada pasiilgsti namų, šeimos. Dabar man nėra sunku, nes Austrijoje su manimi yra mano šeima – žmona, mano šuo. Dėl to yra daug lengviau. Man svarbiausia, kad kuo arčiau manęs būtų artimiausi žmonės.
