– Lūkesčiai Rio buvo didesni nei pasiekti rezultatai. Iš keturių plaukikų, kuriems buvo prognozuojamas finalas, jei ne medaliai, tik Rūta Meilutytė ir Simonas Bilis plaukė finale, o Giedrius Titenis ir Danas Rapšys, kaip ir estafetės komanda, nepateko į finalus. Kaip vertinate tokius rezultatus?
– Tikrai ne tokio rezultato tikėjausi iš visų šių sportininkų. Visi, išskyrus Rūtą, nuosekliai gerino asmeninius rezultatus šio olimpinio ciklo metu. Danas su Giedriumi net laimėjo Europos čempionato medalius likus porai mėnesių iki olimpinių žaidynių. Rio blykstelėjo tik S.Bilis.
Rūtos rezultatai pagrindinėse metų varžybose nuosekliai blogėjo po pasaulio čempionato Barselonoje 2013 metais, kurio metu Rūta pagerino pasaulio rekordą olimpiniame baseine. Paskutinis rimtas „skambutis” buvo 2015 metų pasaulio čempionatas Kazanėje.
Tačiau grįžimas po labai rimtos traumos tikrai nuteikė optimistiškai, kai kovo mėnesį Edinburge Rūta pasiekė geriausią sezono rezultatą (1:05.82), kurio būtų beveik pakakę kovai dėl bronzos Rio žaidynėse.
Kas vyko ar atsitiko per tuos 5 pasirengimo mėnesius nuo starto Edinburge gali pasakyti tik treneriai. Iš jų per mėnesį ir lauksime detalios ataskaitos.
– Jūsų nuomone, ar reikia ką nors keisti Rūtai? Jei taip, tai ką?
– Į šį klausimą galėsiu atsakyti tik pasikalbėjęs su Rūta. Akivaizdu, kad rezultatai netenkina visų, ypač jos pačios. Taip pat iš Rūtos pasisakymų aišku, kad tokio pasirodymo Rio priežasčių yra ne viena.
Lietuvos plaukimo rinktinės vyr .trenerio Žilvino Ovsiuko siųstose mėnesinėse ataskaitose viskas „žaliavo”. Plaukimas, darbas salėje, mityba ir papildai, psichologinis pasirengimas svarbiausiam startui buvo vertinami aukščiausiais balais.
Per pastaruosius ketverius metus J.Ruddui buvome patikėję ir daugiau mūsų perspektyvių plaukikų, tokių kaip Jūratė Ščerbinskaitė, Eva Gliožerytė, tačiau jos nugeso, asmeninių rezultatų negerino ir galiausiai ten metė plaukimą.
Kita vertus, jau per antras aukščiausio lygio varžybas po Kazanės matėme, kad Rūta buvo toli nuo savo geriausių asmeninių laikų, o ir su kiekvienu startu nuo parengiamųjų plaukimų finalo link rezultatai blogėjo.
Taigi, analizės tikrai reikės ir išvadas galėsime pateikti po mėnesio.
Tačiau noriu pastebėti kitą aspektą.
Vadovaujamas Jono Ruddo pastaruosius metus treniravosi ir Mindaugas Sadauskas, kuriam nepavyko įveikti olimpinio normatyvo ir jis nepateko į Lietuvos olimpinę rinktinę. Mindaugas tikrai buvo mūsų kandidatų sąraše, o jo asmeninis rezultatas iki 2016 metu buvo artimas olimpiniam normatyvui.
Per pastaruosius ketverius metus J.Ruddui buvome patikėję ir daugiau mūsų perspektyvių plaukikų, tokių kaip Jūratė Ščerbinskaitė, Eva Gliožerytė, tačiau jos nugeso, asmeninių rezultatų negerino ir galiausiai ten metė plaukimą.
Trenerį renkasi pirmiausia sportininkas. Mes galime tik patarti, padėti rasti aukščiausio lygio specialistą, ieškoti finansavimo, jei jo reikia. Tačiau galiausia tai yra Rūtos pasirinkimas. Ir aš linkiu jai, gerai pailsėjus, priimti teisingus sprendimus, kurie leis jai grįžti į auksines pozicijas. Bent aš tikiu, kad ji gali tai padaryti jau kitą vasarą, jei toks tikslas būtų keliamas.
– Jūsų akimis, ko reikėtų imtis, kad Tokijo olimpiadoje vėl galėtume džiaugtis rezultatais? Ir kas juos galėtų parodyti?
– Pirmiausia reikia išsaugoti visus mūsų pagrindinius plaukikus, tarp jų ir Rūtą su Giedriumi, kuris dar gali plaukti ir po ketverių metų. Jie abu ir bus mūsų pagrindinės viltys ateinančio olimpinio ciklo metu.
Linkiu jai, gerai pailsėjus, priimti teisingus sprendimus, kurie leis jai grįžti į auksines pozicijas.
Daugelis mūsų plaukikų yra tolimesnės karjeros kryžkelėje ir Lietuvos plaukimo federacijos vadovams reiks daug padirbėti padedant jiems realizuoti save dar aukštesniu lygiu ir siekiant aukščiausių tikslų Tokijo olimpiadoje.
Būtent šioje Olimpiadoje savo piką turėtų pasiekti ir Simonas Bilis su Danu Rapšiu, kurie pagrįstai galėtų siekti apdovanojimų. Dalyvauti olimpiadoje turėtų ir Andrius Šidlauskas, Deividas Margevičius, Tadas Duškinas, Ugnė Mažutaitytė, galbūt ir Mindaugas Sadauskas su Povilu Strazdu. Auga ir keli perspektyvūs jauni plaukikai, kurie gali prasibrauti į olimpinę rinktinę.
Tačiau visam šiam darbui atlikti turime rasti nauja vyr. trenerį, kuriam bus patikėtas visų plaukikų pasirengimas ir pažangos koordinavimas. Jo atsakomybė turėtų būti plati, apimanti visas svarbiausias sferas – nuo sportininkų ir trenerių motyvacijos iki geriausios pasaulines praktikos treniruojantis baseine ir salėje, derinant su mitybos bei psichologijos pagrindais. Beje, Azijoje vėl kils aklimatizacijos problemų, nes karštis ir drėgmė smarkiai skiriasi nuo sąlygų Lietuvoje.
Paskutinis, tačiau esminis klausimas bus finansavimas. LPF privalės toliau tęsti rėmėjų pritraukimo programą, nes bet kuriuo atveju valstybės ir LTOK pinigų gerai pasirengti ateinančiai olimpiadai nepakaks.
– Žilvinas Ovsiukas traukiasi iš Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. trenerio posto. Kas jį galėtų pakeisti?
– Mano nuomone, reikia specialisto iš JAV arba Australijos, galbūt ir vienos iš pažangiausių Europos plaukimo šalių. Akademinio irklavimo patirtis parodė, kad būtina pasinaudoti Vakarų šalių žiniomis bei patirtimi, siekiant medalių olimpiadoje.
Mano nuomone, reikia specialisto iš JAV arba Australijos.
Tai gal nebūtų 100 proc. užimtumas, daugiau pasirengimo programų koregavimas ir tobulinimas, stovyklų organizavimas, pagalba mūsų treneriams, dirbantiems su geriausiais plaukikais.
Lietuvoje turime Iną Paipelienę, dirbančią su D.Rapšiu, A.Šidlausku ir D.Margevičiumi. Tikiuosi, ji liks aukščiausio lygio plaukime. Po truputį arčiau rinktinės pritraukiame ir gabių entuziastingų jaunų trenerių.
Tiems plaukikams, kurie nuspręs treniruotis užsienyje, kaip minėjau, reikės ir federacijos, ir vyr.trenerio paramos, ir atviro komandinio bendravimo tarpusavyje.
