„Foro Italico“ baseino tribūnos sugaudė visa itališkų balsų jėga.
Šis Europos čempionatas prasidėjo ypač sėkmingai šeimininkų plaukikams, o 100 metrų finale krūtine žiūrovai sprogo emocijomis, kai pirmas sienelę palietė Nicolo Martinenghi (58,26 sek.), o antras – kitas italas Federico Poggio (58,98 sek.).
O po akimirkos iš džiaugsmo kumštį kėlė ir A.Šidlauskas.
25 metų Lietuvos plaukikas tiesiog išplėšė trečią vietą, nors įpusėjus distancijai buvo ketvirtas, o finiše link bronzos rankas tiesė iškart keli plaukikai.
Panevėžietis įveikė distanciją per 59,5 sek. ir nugvelbė medalį – austras Valentinas Bayeris ir britas Jamesas Wilby atsiliko tik 0,04 sek..
Vienu favoritu laikytas olimpinis vicečempionas Arno Kamminga iš Nyderlandų liko septintas (59,68 sek.) tarp aštuonių finalo dalyvių.
A.Šidlauskas su plačia šypsena pasirodė pokalbiams su žiniasklaida skirtoje erdvėje, o netrukus viduryje interviu jo vos neparbloškė sveikinti atskubėjusi Kotryna Teterevkova.
„Mes taip džiaugiamės su Rūta“, – sakė K.Teterevkova, su Rūta Meilutyte iškart po A.Šidlausko bronzinio plaukimo sėkmingai įveikusios 100 m krūtine moterų pusfinalį.
„Va, kažką pradžiuginau“, – šyptelėjo A.Šidlauskas.
Jis pasiekė šį Europos čempionatą pasiekė bene geriausios būsenos per savo karjerą.
Plaukimo bendruomenei jis prisistatė 2015 metais per Europos žaidynes Baku, laimėjo auksą ir sidabrą jaunimo varžybose, bet posūkis į vyrų turnyrus nebuvo paprastas.
Kai 2017 metais A.Šidlauskas buvo šeštas pasaulio čempionate, o po metu rikiavosi šeštas ir Europos pirmenybėse, atrodė, kad tik laiko klausimas, kada jis atsidurs ant garbės pakylos ir vyrų varžybose.
Nors 2021 metais jis pasiekė Lietuvos rekordus 25 metrų baseine plaukdamas 50 ir 200 m krūtine, olimpiniame baseine iki šiol rekordai krūtine priklauso Giedriui Titeniui, su kuriuo A.Šidlauskas lenktyniavo pastaruosius kelerius metus, kol anykštėnas apsisprendė baigti karjerą šių metų pradžioje.
A.Šidlauskui trūko proveržio tarptautinėse varžybose, net ir šių metų pasaulio čempionate Budapešte jis pripažino neišlaisvinęs kūno iš susikaustymo, nors varžybose jau būna labiau prie vyresnių nei prie jaunesnių plaukikų.
Tačiau panevėžietis į Romą atvyko labiau pasitikintis savimi ir dėl geros sportinės formos, ir dėl psichologinio nusiteikimo.
Atrankos varžybose jo rezultatas buvo penktas (1 min, 0,17 sek.), o pusfinalyje – trečias (59,45 sek.), nors plaukti teko su permatomu pleistru apvyniotu piršto galiuku – kūno skutimosi prieš varžybas pasekmės.
Iki asmeninio rekordo – 59,12 sek. – kiek trūko, laimingas A.Šidlauskas apie viską iš eilės pasakojo pats Romos baseine.
– Andriau, itin atkakli kova iki pat paskutiniųjų grybšnių – kaip jautėtės tokiose pašėlusiose lenktynėse? – 15min paklausė A.Šidlausko.
– Plaukiant atgal 50 metrų kažkiek išsigandau: žiūriu, italai pradėjo veržtis labai į priekį. Galvojau, bliamba, kažkas negerai vyksta. Tačiau nepasidaviau, buvau pasiruošęs kovoti iki pat pabaigos. Tariau sau: kas bus, kad ir kiek lenktų, kovosiu iki galo, dirbsiu iš paskutiniųjų. Kai atsisukau (į švieslentę), pamačiau, kad trečias. Trečias, per keturias šimtąsias pralenkęs kitus. Esu labai patenkintas. Aišku, rezultato norėjosi gal ir geresnio, bet tai finalas, įtampa didesnė, nuovargis po pusfinalio. Tačiau viskas gerai.
– Iki šiol geriausia vieta vis būdavo šeštoji. Ar dabar palengvėjo širdyje?
– Iš dalies – taip. Pirmasis medalis suaugusiųjų tarpe, anksčiau buvo tik jaunimo varžybose.
Tačiau nosies neužriesiu. Nėra pačio Adamo Peaty, aš šiuo metu buvau trečias, bet ateityje bus dar geresnių plaukikų, tad turiu dirbti ir eiti toliau. Šiandien esu trečias, o rytoj tokiu nebebūsiu – reikia stengtis toliau, kelti kitus tikslus.
– Kas labiausiai lėmė, kad ilgai būnant netoli prizinių vietų pagaliau užkopsite ant garbės pakylos?
– Tikėjau, kad kažkada ateis tokia diena. Aišku, ne visi varžovai yra super geros formos. Kaip jau sakiau nėra pasaulio rekordininko. Tačiau gyvenimas man davė šansą, o nuo manęs priklausė, ar juo pasinaudosiu. Šią akimirką pasinaudojau ir pasiėmiau tą vietą.
– Po pusfinalio sakėte, jog norėtumėte, jog finale jūsų plaukimas pradžiugintų kitus. Ką labiausiai? Gal kam norėtumėte skirti šį pasiekimą?
– Savo merginai Monikai, kuri yra viena didžiausių mano palaikytojų, ji spaudžia mane dirbti, siekti savo tikslų ir svajonių.
Aišku, labai dėkui artimiesiems, draugams, komandos nariams, treneriams – visiems, kurie man padėjo ir skiriu šį medalį.
– Kas būdavo sunkiausia, kai reikėdavo atsitiesti po nesėkmių iki šiol?
– Gal likus penktam ar šeštam būdavo apmaudu, kad nedaug trūkdavo. Tačiau tai mane pastumdavo į priekį – jei nesi prizininkas, turi dirbti daugiau, kad tokiu taptum. Tai būdavo man spyris į užpakalį. Jei dirbsi daug, ateis ir medalis.
– Pernai pakeitėte trenerį – ilgai treniravotės pas Iną Paipelienę, o dabar esate Žilvino Ovsiuko auklėtinis. Kiek tai keičia?
– Daug lemti tai negalėjo, nes didelį darbą atliko trenerė Ina. Esu jai labai dėkingas, ji iki šiol man suteikia patarimų. Tad aš būsiu jai dėkingas visą savo gyvenimą.
Su Žilvinu dirbame toliau, dar yra kur tobulėti.
– Kas pačiam dar bus svarbiausia šiame Europos čempionate, kitose rungtyse?
– Esu užtikrintas, kad ir 200 metrų krūtine galiu plaukti labai gerai. 50 metrų tai jau tarsi žaidimas – daug detalių, kad pasisektų. Tai 50 m bus labiau dėl linksmumo, dėl pramogos po pagrindinių rungčių – 100 ir 200 m.
