– Nuo 2014 metų treniruojate Mildą ir Donatą, nuėjote ilgą kelią. Ar daug teko pyktis, ginčytis? Ar buvo sunku?
– Kas yra sunku? Jeigu tau yra malonu dirbti, nėra sunku. Visi siekiame bendro tikslo. Bet kuriame darbe būna nesutarimų, ginčų, tačiau visados rasdavome vieną tiesą, ėjome kryptingai. Aišku, kartais nepasisekdavo, kartais būdavo geriau, tačiau šie metai tikrai atpirko tą juodą darbą. Tikra uogytė ant torto.
– Pat esate dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, jums nelabai pasisekė. Kuo skiriasi dalyvavimas, kai esi sportininkas ir treneris?
– Labai sunku pasakyti. Kai stovi ant kranto jau išleidęs į startą – niekas nebepriklauso nuo tavęs. Tada pamatai viską, ką padarei per tuos metus, ką sugebėjai perduoti, kiek tai buvo teisinga. Čia yra tikrasis trenerio darbo įvertinimas.
– Ar merginos finale padarė viską?
– Be jokios abejonės. Buvo labai stiprus priešinis vėjas, o jos yra gana lengvo svorio. Didesnį pranašumą prieš vėją visada turi sunkios, didelės irkluotojos. Merginos tikrai irklavo labai gerai – 110 procentų.
– Po pirmųjų 500 metrų lyderių trejetas buvo gana aiškus. Ar buvo ramiau, kai atrodė, jog medalis jau tikrai bus?
Aišku, kartais nepasisekdavo, kartais būdavo geriau, tačiau šie metai tikrai atpirko tą juodą darbą. Tikra uogytė ant torto.
– Tikėjimas buvo. Jau atvažiavus į žaidynes sakiau – tikiu, kad viskas bus gerai. Tačiau distancijoje niekada nesi užtikrintas. Gali nutikti bet kas. Mes nelaimime per pirmuosius 500 metrų, laimime per 2 kilometrus.
– Kaip manote, ką šie merginų ir vaikinų medaliai gali apskritai duoti Lietuvos irklavimui?
– Galbūt padaugės vaikų, ateinančių irkluoti. Susidomėjimas gal bus ne vien krepšiniu, nes mums irgi reikia gana aukštų sportininkų. Aišku, merginos nėra labai aukštos, tai nėra svarbiausias pranašumas. Bet gal bus didesnis pats susidomėjimas – kuo daugiau ateis vaikų, tuo geriau pavyks atrinkti tuos perliukus ir talentus.
– Turbūt nelengva vaikus, ypač merginas, privilioti į irklavimą?
– Taip, ilgą laiką buvo susidaręs stereotipas, kad irklavimas gadina figūras. Pažiūrėkite į šias merginas – kone modeliai. Nieko panašaus nematome.
– Ar daug darbo ir prakaito kainuoja olimpiniai medaliai. Gal galite papasakoti, kaip pastarąjį mėnesį irkluotojos gyveno?
– Jos keldavosi apie 7 ryto, o 8:30 jau nešdavome irklus ant vandens. Treniruotė trukdavo 2-3 valandas, priklausomai nuo to, koks planas, kokia savijauta. Būna labai intensyvios trumpesnės treniruotės, kitos mažesnio intensyvumo, bet ilgesnės. Po treniruotės pietūs ir apie 3-4 valandas poilsio, ir tada - antra treniruotė vakare.
Kartais po rytinės treniruotės dar einame į treniruočių salę, kur dirbame jėgai su svarmenimis. Po vakarinės maždaug dviejų valandų trukmės treniruotės - masažas, atstatomosios priemonės ir miegas. Ir taip septynios dienos per savaitę, tik du pusdieniai poilsio. Per dieną irkluodavo 30-35 kilometrus.
Atvažiavus į Rio tekdavo iki kanalo važiuoti apie valandą, tad jos keldavosi penktą ryto, į kanalą išvykdavo jau šeštą, o vakare treniruotės nebebūdavo – labai ilgai važiuoti. Vietoje to dirbdavo salėje su irklavimo treniruokliais, dviračiais.
– Treniruotės labai sunkios. Kaip motyvuoti jauną vaiką irklavime?
– Su vaikais niekas nedaro tokių alinančių treniruočių, kaip su aukšto meistriškumo sportininkais. Reikia po truputį parengti kūną, organizmą, kraujotakos sistemą tam sunkiam darbui.
Kai atsimenu save, atėjau vėlai į sportą, mane labai įtraukė ir užkabino. Irklavimas nepaleidžia. Be jokios abejonės, labai stipriai motyvuoja pirmosios laimėtos varžybos. Kaip ir bet kuriame sporte, jeigu vaikas darbštus, treneriai elgiasi teisingai, vaikas dažniausiai pasilieka. Aišku, reikia ir gerų sąlygų. Jeigu jis gaus 30 metų senumo valtį, kuri girgžda traška, jeigu ji svers ne 14, o 30 kilogramų – tada motyvacijos neliks.
– Ar Lietuvoje sąlygos vaikams, užsiimantiems irklavimu, pakankamai geros?
– Pagrindinė problema yra senas inventorius. Mokydamas vaiką technikos turi jam duoti teisingą darbo vietą, valtys turi būti sureguliuotos. Senų valčių jau nebeįmanoma sureguliuoti, tad vaikas išmoksta neteisingos technikos, tai tęsiasi. Aukštesniame lygyje gavus normalų inventorių tenka mokyti iš naujo, o tai yra labai sudėtinga. Tai nėra neįmanoma, tačiau sugaištama labai daug laiko.
Tad pagrindinė bėda yra inventorius. Naujo trūksta. Taip, tai brangu. Vienvietė valtis kainuoja 9 tūkst. eurų, mokomoji – 2-4 tūkst. Tai dideli pinigai miesto savivaldybei ar sporto klubui.
Aišku, tame pačiame Vilniuje irgi nėra gerai. Vadinamojoje „Žalgirio“ bazėje vakare susirinkus visiems sportininkams nėra kuo kvėpuoti, eilės prie įrankių ilgos.
– Ketveri puikūs irklavimo metai vainikuojami dviem medaliais olimpinėse žaidynėse. Kas davė tą postūmį?
– Po Londono olimpinių žaidynių pas mus atėjo italas Gianni Postiglione (rinktinės konsultantas – aut. past.). Jis parodė, kaip galima dirbti pagal kitą sistemą, kur kas didesniais krūviais.
Medžiaga pas mus yra gera, jis pats nustebo lietuvių darbštumu. Jei mūsų sportininkas sako, kad nebegali, kad jam skauda – reiškia, jis tikrai nebegali. Sakykime, pietiečius vis tiek dar reikia paspausti, kad jie atiduotų 100 proc.
Žmonių mentalitetas, kovingumas yra geras, mums tik trūko vieningos sistemos. Visa rinktinė (taip ir jauniai, ir jaunimas) dabar dirba pagal vieną ir panašią programą. Tai buvo vienas iš postūmių – ilgalaikė strategija duoda vaisių.
