Kaip automobiliui po kelerių metų prireikia išsamesnio remonto, taip R.Maščinskas nusprendė, jog laikas spręsti senas bėdas, apie kurias kurį laiką jau signalizavo jo kūnas.
„Nugara, kelis, kraujotakos sistema apleista – viską reikia sudėlioti į vietas, – savo bėdas vardijo 28 metų irkluotojas. – Aišku, viskam reikia laiko, nes greitai niekas nevyksta.
Tai – senos traumos, kurias reikėjo tvarkyti anksčiau. Praėjusiais metais jas kiek aptvarkėme, bet, pridėjus didesnį krūvį, vėl viskas prasidėjo iš naujo.
Gydytojai patarė nesportuoti bent tris mėnesius, o tada vėl pasidaryti tyrimus. Profesionaliame sporte tai normalu. Reikia tvarkytis, kad nereikėtų baigti karjeros. Kažkurį sezoną tenka aukoti.
Mes žinome, kad viskas gali būti gerai. Tiesiog reikia laiko tai sureguliuoti. Ne per metus sugenda, ne per metus ir susitvarko.“
Pastaruosius pusantrų metų R.Maščinskas jau juto, kad kūnui būtina pertrauka. Jis kartais sumažindavo krūvius, po gydymų viskas atrodydavo šviesiau, bet padidinus krūvius skausmai grįždavo.
Dabar jis teigė radęs balansą tarp sporto ir gydytojų pasiūlymo visiškai nesportuoti tris mėnesius.
Penkis kartus per savaitę irkluotojas kasryt keliasi ir nuo 8 ryto rengia pusantros valandos trukmės treniruotę salėje, kur mankštinasi su treniruokliais ir stacionariu dviračiu, kad palaikytų režimą.
Atrodytų, kad jis vis dar gali nemažai. Tačiau derybų su savimi ar gydytojais, noro rizikuoti ir bandyti tempti iki olimpinių žaidynių vasarą – nebuvo.
„Kai kalbama apie sveikatą, negali būti jokių derybų, – pabrėžė R.Maščinskas. – Tie keli mėnesiai gali pakenkti visai karjerai.
Be to, sportas yra laikinas gyvenimo tarpsnis, po kurio bus ir gyvenimas po sporto. Negali vadovautis nuojauta, kad „dabar pavarysiu ir tapsiu olimpiniu čempionu.“ Jei tai būtų paprasta, visi taip ir padarytų. Juk yra ir daug sportininkų, kurie sportuoja daug metų, bet nelaimi olimpinio medalio. O traumuotam atletui laimėti yra dar sudėtingiau.“
Versiją apie muštynes atmeta, apmaudas lieka
R.Maščinskui pro šalį plaukia antrosios olimpinės žaidynės iš eilės.
Jam buvo tik 19 metų, kai debiutavo 2012-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse ir porinėje dvivietėje su ketveriais metais vyresniu Sauliumi Ritteriu užėmė šeštąją vietą.
Jiedu laimėjo auksą 2011 metų Europos čempionate, sidabrą 2013 metų Europos ir pasaulio pirmenybėse, 2014 metais vėl iškovojo Europos auksą, o 2015 metais pasaulio pirmenybių sidabrą, o prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes dar pridėjo Europos bronzą.
Tačiau sveikinimų už pastarąjį pasiekimą 2016 metų liepą teko klausytis sugipsuota ranka – likus trims savaitėms iki olimpinių žaidynių, R.Maščinskas patyrė lūžį.
Tada dienraštis „Lietuvos rytas“, remdamasis keliais šaltiniais, rašė, kad irkluotojui ranka lūžo per muštynes Lentvaryje, bet pats atletas tvirtino, kad trauma nutiko važiuojant dviračiu.
„Tų versijų girdėjau daug, visi klauso, kas ką nugirdo. Aš esu sąmoningo proto ir tikrai likus trims savaitėms iki olimpinių žaidynių nevaikštau po barus, net pačiam juoką kelia versijos apie kavines ir muštynes,“ – dabar kalbėjo R.Maščinskas.
Tąkart dvivietėje jį pakeitė iš vienvietės pas S.Ritterį peršokęs Mindaugas Griškonis – vos per trejas savaites sulipdyta įgula Rio de Žaneire užlipo ant sidabrinės pakylos ir pelnė 58 tūkst. eurų valstybinę premiją.
R.Maščinskas iki šiol mano, kad jei ne rankos trauma, olimpinis medalis dabar būtų jo kolekcijoje: „Apmaudu, kad tiek metų rodėme stabilius rezultatus ir vieta tarp olimpinių prizininkų buvo reali. Tie metai mums buvo geri, laimėjome medalius Europos pirmenybėse ir pasaulio taurės etapuose. Paskui prasidėjo traumos, tad nebežinai, ar dar kada nors toks šansas bus. Bet stengiuosi pernelyg nesigraužti. Laiko neatsuksi.“
Po Rio de Žaneiro žaidynių R.Maščinskas persėdo į porinę keturvietę, kuri greitai tapo laiminčia viską.
2017 metais Lietuvos komanda (R.Maščinskas, Aurimas Adomavičius, Martynas Džiaugys ir Dovydas Nemeravičius) triumfavo ir Europos, ir pasaulio pirmenybėse.
„Tada buvo sėkmingi metai, visi sportininkai buvo sveiki, nė vienos treniruotės nepraleidome dėl traumų, – auksinius 2017-uosius prisiminė R.Maščinskas. – O paskui prasidėjo: 2018 metais Džiaugys patyrė nugaros išvaržą, paskui vienam širdies permušimai, antram – dar kažkas. Dar laimėjome sidabrą Europos pirmenybėse 2018 metais, bet nuo tada sportininkai pradėjo byrėti, taip pasibaigė medaliai. Kai atsirado traumų, sumažėjo ir treniruočių – reikėjo priverstinio poilsio, trūko gero įdirbio.
Kita vertus, būna, kad kiti sportininkai ir sveiki būdami neparodo gero rezultato. Iki galo nežinai, ar esame persisportavę, ar problema slypi kur nors kitur.“
2019-ieji Lietuvos irkluotojams praėjo be medalių, o per pandemijos paženklintus 2020-uosius vienintelį apdovanojimų komplektą – bronzą – Europos pirmenybėse laimėjo keturvietė, kurioje yrėsi ir R.Maščinskas.
„Praėjęs Europos čempionatas parodė, kad nėra taip paprasta, kaip atrodo, – sakė jis. – Lietuvos irkluotojai penkerius metus vežė medalius, bet tai nebuvo lengva. Visi buvo įpratę prie medalių, bet jie yra sunkiai pasiekiami.“
Olimpinius kelialapius kol kas yra pelniusios tik mūsų šalies vyrų ir moterų porinės dvivietės, šią teisę užsitikrinusios 2019 metų pasaulio pirmenybėse.
Keturvietė jau be R.Maščinsko, bet su Dominyku Jančioniu įguloje bandys patekti į Tokiją per olimpinį atrankos turnyrą gegužę.
O artimiausias startas – kitą savaitę Europos pirmenybes Italijoje, kur galbūt bus daugiau atsakymų apie dabartinį mūsų šalies irkluotojų pajėgumą.
Linkėdamas kitiems sėkmės, R.Maščinskas atsargiai vertina savo bendražygių galimybes šiais metais vėl lipti ant olimpinės pakylos.
„Nežinau, ką pademonstruos nauja–sena merginų komanda (Milda Vištartaitė ir Donata Karalienė), nežinau dėl vyrų dvivietės likimo – gal dar kažkuris pereitų į vienvietę, jei nepasisektų Europos pirmenybėse kitą savaitę, – svarstė irkluotojas. – Keturvietei irgi nebus paprasta – dar nėra garantijų dėl olimpinių žaidynių, nėra garantijų, kad patekus į jas Tokijuje iškops į finalą. Į olimpines žaidynes yra patekę labai daug stiprių šalių, daug stiprių sportininkų.“
Mykolo Riomerio universitete politikos ir vadybos studijas baigusiam R.Maščinskui paprasčiau atsakyti apie savo planus.
Per karjerą laimėjus 8 svarbius apdovanojimus pasaulio ir Europos pirmenybėse, kolekcijoje labai trūksta olimpinio medalio. Todėl jis pasiryžęs palaukti dar vienos progos, kuri jam veikiausiai ateis 2024 metais Paryžiuje.
„Taip, labai norisi olimpinių žaidynių, – patvirtino R.Maščinskas. – Esu vienintelis, praleidęs realiausią olimpinių žaidynių šansą. Man reikėtų dar kartą ten sudalyvauti.
O dabar, kai dėl pandemijos olimpiniai metai persikėlė, iki kitų olimpinių žaidynių Paryžiuje liko ne tiek ir daug – kiti metai, paskui atrankos metai, o trečius jau olimpinės žaidynės. Kai esu sporte praleidęs 16 metų, tie treji metai yra niekis.“
