K.Keblys su porininku Einaru Šiaudvyčiu dalyvavo Atėnų olimpinėse žaidynėse 2004 m., kur užėmė 14 vietą. Nors olimpinės žaidynės kiekvienam sportininkui yra svajonė, tačiau dabar treneriu dirbantis K.Keblys tai vadina ir didžiausiu karjeros nusivylimu.
-
Sezonui pasirengusi Milda Valčiukaitė: „Norime susigrąžinti titulus“
-
Pirmą kartą keturvietėje irkluosiantis Rolandas Maščinskas: „Turi būti universalus“
-
Martynas Džiaugys debiutuoti Europos čempionate rengiasi po 7 metų pertraukos nuo sporto
-
Triskart Europos čempionas M.Griškonis: „Nesureikšminu medalių, noriu būti tarp geriausių“
Karjera 2007 metais baigęs irkluotojas porą metų dirbo vyriausiuoju Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) treneriu, vėliau nuo šio sporto buvo pasitraukęs. Lietuvos sporto universitete irklavimo trenerio profesijos paslapčių mokęsis K.Keblys į mylimą sportą grįžo šiemet ir tikisi parengti stipriausią Lietuvos moterų įgulą olimpinėms žaidynėms.
Kodėl ėmėsi šio darbo, kas jam yra irklavimas ir ko reikia, kad šiame sporte pasiektum aukštumų, K.Keblys kalbėjosi su Poznanėje dirbančiu 15min.lt žurnalistu Pauliumi Cubera.
Tai nėra atostogos ar ypatingas malonumas. Mes užsiimame juodu darbu – ir skauda, ir pervargsta merginos.
– Treniruojate įgulą, kuri 2013 metais sudrebino irklavimo pasaulį ir laimėjo viską, kas tada buvo įmanoma. Iš Donatos ir Mildos dabar tikimasi aukso ir tik aukso. Nejaučiate dėl to spaudimo?
– Mes labai norime visada laimėti. Paskaičiuokite, kiek pasaulyje yra šalių ir sportininkų. Pernai pasiekta ketvirta vieta pasaulio čempionate nėra blogas rezultatas. Šiuo metu šioje rungtyje yra 5–6 lygiavertės komandos. Pažiūrėkime į vaikinų dviviečių rungtį – į pusę sekundės pasaulio čempionate „sutilpo“ 5 įgulos. Kartais tai ir laimės dalykas.
Be abejonės, spaudimą vis tiek jaučiu, tai labai didelė atsakomybė. Vakarais sėdi analizuoji, kas padaryta, žiūri vaizdo įrašus. Baisu suklysti. Tikrai lengviau dirbti su pradedančiaisiais, kurie eina žingsnis po žingsnio. Ne kiekvienas treneris ryžtųsi į tokią, kaip aš sakau, aferą įsivelti.
– Kodėl ryžotės jūs?
– Visas mano gyvenimas sukosi apie irklavimą, širdyje šį sportą mėgstu, myliu, juo gyvenu. Ne kiekvienas ryžtųsi palikti šeimą ir po kelis mėnesius važiuoti į stovyklas – turi tuo gyventi. Dirbu ne dėl pinigų – tai pašaukimas. Jei patinka, nori tai daryti ir atsiduodi visa širdimi – pirmyn. Atlygį gauni, bet šiame darbe milijonieriumi tikrai netapsi.
– Kiek svarbus trenerio vaidmuo šiame sporte?
– Labai svarbus. Sportininkas jaučia, ką daro, treneris – mato. Pirma, treneris yra sportininko akys iš šalies. Antra, turbūt kiekviename sporte yra akimirkų, kai atletui būna labai sunku, tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tokiu atveju reikia žmogaus, kuris pastūmėtų, nes sprendimus priimti pačiam gana sunku.
Visas mano gyvenimas sukosi apie irklavimą, širdyje šį sportą mėgstu, myliu, juo gyvenu.
– Ar irklavime įmanoma dirbti treneriu, jeigu pats tuo neužsiėmei?
– Kodėl gi ne, jeigu daug tuo domiesi. Algirdas Kazimieras Arelis (prieš tai treniravęs M.Valčiukaitę ir M.Vištartaitę – aut. past) yra pripažintas labai geru treneriu, nors pats irklavęs labai nedaug ir ne aukščiausiame lygyje.
– Gajus stereotipas, kad su moterimis dirbti yra sunkiau negu su vyrais. Ką manote jūs?
– (juokiasi) Kaip pažiūrėsi – tai nėra sunkiau. Jei elgiesi žmogiškai, gali sutarti su visais. Žinoma, darbo metodai yra skirtingi, su vyrais gali būti griežtesnis, visokių yra niuansų, bet jie tikrai nėra labai ryškiai skirtingi.
– Irklavime labai svarbi fizinė jėga, tačiau nei D.Vištartaitė, nei M.Valčiukaitė iš pirmo žvilgsnio neatrodo fiziškai galingos. Kur yra jų paslaptis?
– Taip tik atrodo – jos nėra didelio ūgio, nėra stambios, bet jų funkcinis pajėgumas yra labai didelis. Manau, kad daugelio Lietuvos vyrų funkcinis pajėgumas būtų kur kas žemesnis negu jų.
Yra sudarytas įvaizdis, kad irkluotoja turi būti labai stambi, plačių pečių. Pažiūrėję į dabartines pasaulio irkluotojas matysite, kad tokių „didelių“ nebėra. Jos yra atletiškos, stiprios, pasižymi labai dideliu darbingumu.
Milda su Donata irgi pasižymi šiomis savybėmis, be to, turi itin kovingą charakterį, lyderio savybes, visada kovoja iki paskutinio atodūsio.
– Kaip dvi lyderes priverčiate dirbti kartu vienoje komandoje?
– Bendras tikslas – tai varo į priekį. Tai nėra atostogos ar ypatingas malonumas. Mes užsiimame juodu darbu – ir skauda, ir pervargsta merginos. Tačiau turi turėti tikslą, kaip sakome, pakabintą saulę, kurios siekiame ir tai stumia pirmyn.
– Niekam ne paslaptis, kad tikslas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Jūs pats startavote Atėnuose – ar tai ryškiausias jūsų karjeros taškas?
– Tai lyg ir didžiausias pasiekimas, bet ir didžiausias mano nusivylimas. Tais metais „nepataikėme“ į formą, buvo kitų problemų, sustartavome tikrai prastai. Pats įsimintiniausias buvo pirmasis pasaulio čempionatas 2001 metais, kai nieko iš mūsų nesitikėjo ir mes likome per plauką nuo A finalo (bendroje įskaitoje užėmė 8-ąją vietą – aut. past.). Kiekvienas sportininkas visada galvoja apie didelius tikslus, bet ne visada tai pavyksta.
– Merginos turbūt tikisi puikaus starto olimpinėse žaidynėse, jūs žinote, kaip tai gali apkarsti. Ar dažnai apie tai kalbate?
Pažiūrėkime į vaikinų dviviečių rungtį – į pusę sekundės pasaulio čempionate „sutilpo“ 5 įgulos. Kartais tai ir laimės dalykas.
– Kol kas mes apie tai nekalbame. Dabar reikia kuo geriau pasirodyti Europos čempionate, po to bus pasaulio čempionatas. Niekada negalima planuoti, kad va aš atvažiuosiu į varžybas ir jas laimėsiu. Žmogus planuoja, o Dievas koreguoja. Kas yra širdyje, stengiesi to nepasakyti. Be to, reikia dar į tas olimpines žaidynes patekti. Juk niekada negali žinoti, ar negausi traumos.
Irklavime nugaros traumos gali „išlįsti“ labai netikėtai ir stipriai. Sportininkas gali „iškristi“ mėnesiui, o mėnuo pas mus lygu sezono praradimui. Žinoma, yra vykdoma prevencija, dirba medikai, specialistai. Viskam bandome užbėgti už akių.
– Jos yra sakiusios, kad komandoje yra partnerės, bet gyvenime nėra draugės. Tai pliusas ar minusas?
– Manau, kad nei tas, nei tas. Neturi būti visi draugai. Juk krepšinio komandoje nėra visi draugai, bet kamuolį vienas kitam perduoda. Svarbu turėti tikslą, vienas kitą gerbti ir gali pasiekti daug.
– Kiek irklavime svarbi psichologija?
– Bet kuriame sporte tai yra labai svarbu. Galbūt komandiniuose žaidimuose yra kiek lengviau, kai žinai, jog bet kurią minutę gali būti pakeistas. Šiandien man nesiseka, draugas pagelbės.
Yra sudarytas įvaizdis, kad irkluotoja turi būti labai stambi, plačių pečių. Pažiūrėję į dabartines pasaulio irkluotojas matysite, kad tokių „didelių“ nebėra.
Individualiose sporto šakose to nėra – ties kilometro žyma juk nepaprašysi keitimo. Jeigu jau startavai, būk malonus ir finišuok. Mes visi esame individualistai, niekas už tave darbo neatliks. Jei tu šiandien treniruotėje padarei 90 proc., tikrai yra pasaulyje tas, kuris padarė 110 proc.
– Papasakokite mažiau išmanantiems žmonėms, kodėl sportininkės visada valtyje sėdi vienodai. Ką reiškia jų pozicijos, kodėl jos tokios?
– Irklavimas yra turbūt vienintelė sporto šaka, kur finišuojama nugara. Pas mus pirmoji finišą pasiekia Donata, kuri ir yra „pirmasis numeris“. Jos užduotis – kuo ilgiau išlaikyti Mildą šviežią. Pastaroji prisiima „ant savęs“ finišą, turi duoti signalą, kada reikia pakelti tempą, jau pradėti finišuoti. Jeigu Milda nepakels yrių dažnio, Donata niekuo jai negalės padėti.
Jeigu antroji, t.y. Milda, nejaus palaikymo iš už nugaros, padaryti irgi nieko nepavyks. Jos labai glaudžiai susijusios – tai ir yra komanda.
– Ar tiesa, kad Lietuvos irklavimas šiuo metu pakilime? Ar pasaulyje į mus žiūri kaip į irklavimo šalį?
– Tikrai taip – mūsų sportininkai yra žinomi. Kai esi tarp pasaulio lyderių, maždaug pirmajame penketuke, visi tave žino. Manau, Lietuvos irklavimas nėra buvęs tokio aukšto lygio kaip dabar. Jau ne pirmus metus turėjome net tris stiprias komandas, o dabar dar formuojame ir keturvietę. Manau, kad ši komanda tikrai turi ateitį.
Dabar ir visuomenėje esame labiau žinomi. Buvo anksčiau šioks toks pakilimas, kai moterų dvivietė Sidnėjuje iškovojo bronzos medalius. Po to buvo prigesęs, o vėl kiek atsigavo 2008 m., kai Mindaugas Griškonis tapo Europos čempionu.
Tada prisijungė Donata su vienviete, paskui Milda su buvusia partnere Ieva Adomavičiūte dvejus metus paeiliui laimėjo auksą jaunimo varžybose. Taip po truputį viskas ir kilo. Dabar turime ir jaunių, ir jaunimo amžiaus grupėse gerų sportininkų – ratas užsisuko, manau, ateitis laukia gera.
